Be mūsų buvo užimti dar du staleliai, ir jei į bendrą klientų skaičių įtrauktume mus su Katiniene, restoranas terasoje tuo metu turėjo penkis suaugusiuosius ir vieną vaiką.
Tai, kad terasą nuo pjedestalo akylai stebėjo administratorė, sustiprino jausmą, kad šį kartą mums pasiseks. Mano žiniomis, administratorius reikalingas tam, kad kontroliuotų padavėjų darbą ir gesintų iškilusius nesusipratimus su klientais, o ne atiminėtų iš balandžių duoną aikštėje, kol padavėjai dirba.
Apie balandžius ir duoną pajuokavau – bent jau mums sėdint restorane, administratorė tuo nebuvo užsiėmusi.
Amžinybe tapęs laukimas
Tad sėdime ir laukiame, kol mus pastebės. Nesu mažas žmogelis, be to, mėgstu ryškius rūbus, tai manęs nepastebėti būtų sunku. O kur dar išsipusčiusi Katinienė. Tad sėdime ir laukiame.
Po kokių 10–15 minučių mus pastebėjo. Gavome išsvajotąjį meniu. Išsirinkome gėrimus, maistą. Palaukėme dar kokias 10 minučių, tada pagaliau užsisakėme.
Toliau laikas tarsi sustojo. Ar ir padavėja pradėjo akimis gainioti balandžius po aikštę įkandin administratorės, kuri nepastebi, kad klientai jau ilgai nesulaukia dėmesio? Kitokio paaiškinimo neturiu. Nors terasoje klientų nedaugėjo, gėrimai atkeliavo po 15 minučių, dar po 15 minučių išstenėjo šaltibarščius.
Jei restorano pavadinimas būtų ne „Michelle“, o „Michelin“, tai manyčiau, kad šaltibarščius jie čia kiekvienam klientui gamina vos jis užsisako. Bet ir tai aš, laikydamas vieną ranką už nugaros, o kita peiliu mosuodamas virš pjaustymo lentos, per kelias minutes supjaustyčiau agurką, burokėlį ir žalumynus, o dar per porą neskubėdamas privarvinčiau kefyro.
Tad laukdamas šaltibarščių pradėjau žvalgytis, ar ir virėjai aikštėje nesigainioja balandžių.
Karštų laukėme dar 20 minučių. Kadangi buvo darbo dienos metas, ir neturėjome prabangos leisti laiko sėdint ir stebint, kaip „grybauja“ restorano darbuotojai, padavėjai pasakėme, kad karštų nebelauksime. Paprašėme sąskaitos.
Jai pavyko mus įtikinti, kad karšti tuoj tuoj bus. Bet praėjus dar kokioms 15 minučių jau griežtai atsisakėme karštų ir paprašėme sąskaitos.
Nueidama sąskaitos padavėja nuo mūsų stalo paėmė tuščią šaltibarščių lėkštę, bet kažkodėl paliko lėkštę su keliomis bulvėmis, kurios buvo patiektos su šaltibarščiais.
Arba ji tos lėkštės nepamatė, nes stebėjo balandžių būrį viduryje aikštės, draskantį duonos kriauklę, arba tiesiog numatė, kad sąskaitą atnešti ji mums tiesiog pamirš, ir kad mums nebūtų liūdna laukiant sėdėti, paliko tas kelias bulves. Maža ką – per laiką praalks ir, žiūrėk, suvalgys, greičiausiai pagalvojo ji.
Prasta aptarnavimo kultūra
Dar dešimt minučių – ir aš prie baro. Sąskaita – 17 €, padaviau 20 €. Žinoma, jei ne tos nesąmonės su aptarnavimu, būčiau padėkojęs, palikęs 3 € už aptarnavimą ir linksmas išžingsniavęs savais keliais. Bet dabar jau principo reikalas. Stoviu, laukiu grąžos.
Pamačiusi, kad neišeisiu, pradėjo vaidinti, kad smulkių neturi, bet iš mano žvilgsnio suprato, kad šitas dar valandą stovės, tad kažkur pasišalinusi kelioms minutėms, grįžo su grąža.
Reziumuoju. Jei restorane nėra lankytojų, o aplinkiniuose jų knibždėte knibžda – tai pirmas ženklas, kad į tokį geriau net neiti. Nes ten nemoka dirbti niekas – pradedant administratore ir baigiant virėjais.
Klausimas: kam tuomet restoranui reikalinga administratorė? Gal jai kortelę su užrašu „administratorė“ užkabino šiaip? Gal ji ten stovi ir tiesiog skaičiuoja klientus, ateinančius pas konkurentus?
Nėra nieko baisiau už padavėją, kuris, vos nuėjęs nuo stalelio, juos pamiršta. Niekada nekaltinu padavėjų, kai matau, jog jie turi daug darbo. Suprantu, kad veikia žmogiškasis faktorius ir gali įsivelti visokių klaidų.
Bet nesuprantu, kaip aptarnaujant tik vieną stalelį, pamiršti klientams nunešti sąskaitą ar nepastebėti to, kad jie jau kurį laiką sėdi užvertę meniu ir laukia, kol tu susivoksi ir ateisi priimti užsakymo.
Vertinu šį restoraną graudžiu 1/5. Ir tai žemiausias vertinimas šiemet. Šis restoranas privertė mane pamąstyti ir skirti vieną apžvalgą aptarnavimo kultūrai.
Tad laukite tęsinio, pasistengsiu sudėlioti būtiniausius niuansus, kuriuos turi žinoti ne tik dirbantys restoranuose, bet ir užeigose. Gal tai taps savotišku pradžiamoksliu norintiems išmanyti padavėjo amatą.
Restorano „Michelle“ atsakas
Susisiekus su apžvalgoje minimu restoranu, maitinimo įstaiga taip pat sutiko pasidalinti savo mintimis bei reakcija į išsakytą kritiką.
„Dėkojame Riebiam Katinui už „Michelle“ restorano apžvalgą. Skaityti prastą atsiliepimą niekada nebūna malonu, bet kartais labai sveika pamatyti save iš šalies.
Todėl labai vertiname konstruktyvią kritiką, reaguojame į kiekvieno svečio išsakytą nuomonę, mokomės ir stengiamės nekartoti klaidų.
Suprantame ir pripažįstame, kad šiuo atveju aptarnavimo trukmė buvo tikrai labai ilga ir galėjo išvesti iš kantrybės.
Tačiau apžvalgoje pasigedome vertinimo pagal kitus Riebaus Katino nustatytus kriterijus. Cituojame:
„Vertinami keturi kriterijai: 1. Interjeras, 2. Švara, 3. Aptarnavimas, 4. Maistas. Vertinama 10 balų sistemoje. Balai sumuojami ir tada išvedamas vidurkis. Pagal kurį ir nustatomas gaunamas vertinimas.“
Klaidų pasitaiko visiems, tad norėtume pakviesti Riebų Katiną su Katiniene dar vienam „aklam pasimatymui“! Linkėjimai! „Michelle“ šeima“, – teigė restorano administracija.
Autorius: „Riebus katinas“
