Ypač užmiršti, vieniši ir liūdni jaučiasi vyresnio amžiaus žmonės, senoliai, kurie paskutiniąsias savo gyvenimo dienas leidžia ne su artimaisiais ir šeima, bet globos namuose.
Apie tai, kokie didžiausi jų troškimai ir svajonės didžiųjų švenčių metu, tv3.lt pasakoja VšĮ Eišiškių asmens sveikatos priežiūros centro globos skyriaus socialinė darbuotoja Laura Jankevič.
Viską pranoksta namų ilgesys
Čia dirbdama, ji kasdien mato globos skyriuje dienas leidžiančius asmenis su negalia ir sunkia negalia. Dauguma jų yra žmonės, kurie nepalaiko ryšių su šeimos nariais.
„Dažniausiai mūsų centre žmonės skirstomi į dvi grupes – sunkiai sergantys ir neturintys giminaičių arba vieniši, be socialinių įgūdžių.
Tokiems kone kasdien reikalinga speciali priežiūra“, - kalba socialinė darbuotoja.
Jos teigimu, didžiausias čia gyvenančių žmonių troškimas – bendravimas, pokalbiai ir dėmesys, skirtas tik jiems. „Svajonės pas visus skirtingus. Vieni svajoja pamatyti jūrą. Kitiems didžiausia svajonė – naujas televizorius, vežimėlis arba telefonas.
Vis dėlto norą turėti tam tikrus daiktus, beveik visada pranoksta namų ilgesys“, - pasakoja L. Jankevič.
Senelius tiesiog palieka
Jos teigimu, dauguma globos skyriuje esančių žmonių čia atsiduria todėl, kad artimieji nenori prižiūrėti sergančių arba neįgalių artimųjų.
„Labiausiai visi nori namų ir šeimos šilumos, bent trumpų kelionių į namus pas gimines. Didžiausia priežastis, kodėl jie globos namuose – pagalbos ir priežiūros stoka.
Vaikai, tėvai, giminės nenori prižiūrėti sergančių artimųjų žmonių, sutvarko dokumentus arba tiesiog sumoka pinigus ir apgyvendina juos globos skyriuje.
Senyvo amžiaus žmonės – kaip maži vaikai. Jie reikalauja dėmesio, šilumos, bendravimo. Juos neramina šių dienų visuomenė.
Visi pokalbiai prasideda palyginimais, kaip buvo jų laikais, ir kaip yra dabar. Ir artėjant šv. Kalėdoms tai labai jaučiasi“, - sako Laura.
Negali pamiršti jaunuolio tragedijos
Socialinė darbuotoja, kasdien matanti dešimtis sergančių ir paliktų žmonių, prisipažįsta iki šiol negalinti pamiršti jauno vaikino, kuris atsidūrė globos skyriuje po kraupios tragedijos.
„Viena įsimintiniausių istorijų – jauno vaikino. Jam buvo vos 23-eji metai. Geras ir darbštus vaikinas, augęs be tėvų, darbo metu stipriai susižalojo dirbdamas pas ūkininką.
Negalėdamas judėti, liko vienas, pamirštas. Dabar jis savo dienas leidžia su senyvo amžiaus seneliais, o vienintelis jo draugas – televizorius.
Po traumos jį tiesiog atvežė ir paliko taip, kaip atveža daugelį“, - kalba L. Jankevič.
Kviečia prisidėti
Ji neslepia, kad tokios istorijos ypač sujaudina ir sugraudina, todėl norėdama padėti globos skyriuje esantiems žmonėms, kartu su kitomis socialinėmis darbuotojomis ji kviečia visus neabejingus ir geros valios žmones prisidėti prie vienišų ir paliktų žmonių gerovės.
Tai padaryti galite prisidėdami kontaktais, nurodytais žemiau.
