Jau apžiūrėjote Paryžių? Nusibodo Marselis? Nesibaiminkite! Pasaulyje yra gausybė vietų, kur galima mėgautis prancūziška virtuve, kultūra ir kalba, net neįkeliant kojos į Prancūziją.
Imperijos klestėjimo laikotarpiu Prancūzija užėmė 5% žemės paviršiaus. Dabar tai – graži istorija, tačiau kai kurios, kažkada pavergtos šalys, iki šių dienų negali atsikratyti prancūziškojo šleifo.
Marokas
XX amžiaus pradžioje Marokas kelis dešimtmečius buvo Prancūzijos protektoriatas. Nepaisant to, kad jau penkiasdešimt metų šalis tvarkosi savarankiškai – ten neišnyko prancūziškos kultūros žymės, ypač kalboje. Nors oficiali Maroko kalba yra arabų, tačiau prancūziškai kalba beveik kiekvienas. Prancūzų kalba savo reikalus tvarkyti yra linkę ir aukšti valdininkai bei verslininkai.
Prancūziškais užrašais šalyje mirga populiariausių laikraščių antraštės ir parduotuvių vitrinos, šia kalba yra statomi spektakliai teatre. Be to, Marokas iki šių dienų išlaikė glaudžius komercinius ryšius su buvusia kolonizatore.
Kitose srityse prancūzų įtaka yra kiek subtilesnė. Pavyzdžiui, marokietiška virtuvė seka Šiaurės Afrikos tradicija, tačiau yra kiek rafinuotesnė, nes iš prancūzų perėmė sudėtingesnius maisto ruošos būdus bei gero padažo paslaptis.
Naujasis Orleanas, Luiziana, JAV
Nors Naujajame Orleane metų bėgyje maišėsi įvairios kultūros (afrikiečių, ispanų, kreolų), ryškiausią pėdsaką paliko prancūziškoji, kai Prancūzija XVII ir XVIII a. čia sumanė sukurti „Naująją Prancūziją“.
Ryškiausiai šių europiečių kultūrinis palikimas atsiskleidžia „Prancūzų kvartale“, kur didingi kolonizatorių statiniai primena Paryžiaus gatves. Daugelis ženklų gatvėje čia užrašyti prancūzų kalba, kuria laisvai kalba 7% miestelėnų. Be to, Naujasis Orleanas triukšmingai švenčia Užgavėnes, kurių šaknų reikia ieškoti prancūzų katalikų tikėjime.
Naujasis Orleanas nėra vienintelė prancūzų „kišenė“ Luizianoje. Be jo, apie prancūziškąjį valstijos identitetą byloja tokie miestai kaip Baton Rouge (Baton Ružas) ir Dulac (Dulakas).
Madagaskaras, Mauricijus, Reunjonas, Seišeliai
XVII a. pabaigoje Prancūzija nuo pietryčių Afrikos krantų leidosi žvalgyti Indijos vandenyną. Savo prekybos punktus šalis įkūrė naujai atrastuose Mauricijuje ir Reunjone, be to, trumpai kontroliavo Seišelius. XIX a. Prancūzija į savo valdžios zoną paėmė ir Madagaskarą, kuris nepriklausomybę paskelbė tik 1960-aisiais. Iš visų minėtųjų šalių, tiktai Reunjonas šiandien oficialiai tebėra Prancūzijos užjūrio teritorija, kurioje valstybine kalba laikoma prancūzų.
Nors visose Indijos vandenyno salose išliko nemažai prancūzų kalbos rudimentų, prancūzų virtuvei čia nepavyko užimti vienvaldės pozicijos. Vietoj jos, čia susimaišė indiški, kiniški ir afrikietiški patiekalai, gardinami vietiniais prieskoniais ir žolelėmis.
Luangprabangas ir Vientianas, Laosas
Paviršutiniškai nužvelgus žaliuosius Laoso ryžių laukus ir aplink motoroleriais skujančius tuntus azijiečių, sunku paaiškinti, ką tokios, viena nuo kitos toli esančios šalys, gali turėti bendro.
Tačiau Laoso prancūziškumas išlenda smulkiose detalėse: ant kiekvieno kampo pardavinėjami pailgi batonai, architektūra labiau primena Europą nei Aziją, o gatvėse šmėžuoja šimtai čia užsilikusių prancūzų ekspatriantų.
Laosas, beje, nėra vienintelė frankofoniška šalis pietryčių Azijoje. Vietnamas ir Kambodža kažkada taip pat buvo didžiulės imperijos dalis.
Iš daugiau nei 130-ies salų susidedanti Prancūzijos Polinezija prancūzų protektoriatu tapo XIX-ame amžiuje. Nepaisant to, kad jai pavyko išlaikyti glaudžius diplomatinius ir ekonominius ryšius su Prancūzija, o prancūzų tebėra oficiali salų kalba (kartu su taičių), kitiems kultūros elementams vietos rasti čia nepavyko.
Vietiniai polinezai savo tapatybę mėgsta reikšti, rengdamiesi ryškiaspalviais kostiumais, šokdami tradicinius šokius ar dainas.
Kvebekas, Kanada
Sakoma, jog Kvebeko provincija Kanadoje yra labiausiai europietiška vieta visoje šiaurės Amerikoje.
Didžiausi provincijos miestai yra Montrealis ir Kvebekas. Montrealis yra kiek modernesnis, dangoraižiais užkimštu senamiesčiu. Tačiau ir jame pulsuoja „prancūziška širdis“: Viex Montreal (senajame Montrealyje) puikuojasi autentišką dvasią išlaikiusios grįstos gatvės ir šimtamečiai statiniai.
Kvebeko mieste tuo tarpu galima rasti dar daugiau prancūziškų potėpių. Tai vienas iš nedaugelio Šiaurės Amerikos miestų, kuriam pavyko išlaikyti miesto gynybinę sieną ir atvirutės tobulumo aikštes. Atsisėdę vienoje iš jų užkrimsti bagetės ar pagurkšnoti šviežios late kavos, aplinkui čiurlenant prancūzų kalbai, garantuotai užmiršite esantys kitoje Atlanto pusėje.
Be šių vietų pasaulyje yra dar bent 30 valstybių, kurioje prancūzų kalba yra oficiali. Vienos tų šalių siūlo daugiau, kitos – mažiau prancūziškos patirties, tačiau visos jos puikiai tiks geroms frankofilų atostogoms.
