Kone dešimtmetį G. Makaravičiene dirbusi ir glaudžiai bendravusi buvusi Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Kristina Buslajeva neslepia, jog ši netektis buvo netikėta, tačiau visada prisimins ponią Grasildą kaip itin šiltą ir atsidavusį žmogų, atiduodavusį visą save.
Stengėsi dėl kitų
K. Buslajeva sako, kad ilgametės bendražygės mirtis buvo staigi ir netikėta – išgirdusi, jog ponios Grasildos gyvybę nusinešė koronavirusas, moteris sako negalinti tuo patikėti, nes G. Makaravičienė itin atsakingai žiūrėjo į pavojingą situaciją.
„Mirtis buvo tokia netikėta, tiesiog šokas, nes labai tampriai bendravom. Paskutiniu metu kaip tik ji man atrodė tokia gyvybinga ir darbinga, netgi geriau su sveikata buvo, rudenį dar buvom susitikę Vilniuje ir viskas buvo labai netikėta“, – liūdesio neslepia pašnekovė.
Buvusi Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė G. Makaravičienę prisimena kaip žmogų, kuris buvo itin atsidavęs savo darbui, negailėjo tam jėgų ir laiko. Nors kalbų, kad asociacijos vadovė jau norėjo užsitarnauto poilsio ir laiko su šeima, buvo, tačiau ponia Grasilda šio žingsnio nežengė – dėjo visas pastangas, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje gyventų geriau.
„Kas galėtų dirbti tokį, sakyčiau, nedėkingą darbą? Per visą Lietuvą žmones sugaudyti... Ir, vis tiek, ji pasakydavo paskutiniu metu, kad jau norėtų išeiti. Aš išėjau rugpjūtį, ji klausia: „Kristina, kaip tu išėjai? Aš irgi norėčiau taip pat pailsėti“, bet ji liko savo pareigose.
Reikia atsiduoti šiam darbui, atiduoti savo laisvalaikį, šventes – viską turi atiduoti kitiems. Juk per šventes važiuodavo į visus miestelius, kur pakviesdavo, jau ne namuose, kaip kiti, su šeima švęsdavo“, – ilgametę kolegę prisimena K. Buslajeva.
Darbais paliko ryškų pėdsaką
G. Makaravičienė visą laiką skirdavo darbams, kurių nuolat buvo, tačiau niekad nesiskundė – atsidavimas buvo toks stiprus, o ir pakeisti ponią Grasildą nebuvo kam. Vis dėlto, kaip prisimena pašnekovė, ponios Grasildos užnugaryje nuolat stovėjo jos šeima:
„Ji atiduodavo visą savo brangų laiką, kurį, einant į gyvenimo pabaigą, reikėtų branginti, būti su šeima, bet ji aukodavo. Prašydavo, kad ir vaikai pavežtų, aš susitikdavau su ja Palangoj, ten jie pailsėdavo, pabūdavo kartu. Šeima ją labai palaikė.“
Ponia Grasilda daugelio pagyvenusių žmonių galvose įsimins ne tik kaip šviesi asmenybė – didelį pėdsaką palieka ir jos atlikti darbai, kurie niekad neliko nepastebėti. Kone dvidešimtmetį Pagyvenusių žmonių asociacijos vadovės pareigas ėjusi G. Makaravičienė visada stengėsi dėl tų, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai ir nepamiršdavo nei vieno – net gyvenančio tolimiausiame šalies kampelyje.
„Ji projektus rašė, įsivaizduojat, mūsų amžiuje parašyti projektus, kaip liaudiškai, žemaitiškai sakau, smegeninė taip nebeveikia, o ji viską padarydavo. Ji parašydavo projektus, kažkaip juos laimėdavo, labai rūpindavosi visais. Dagiausiai ji kalbose minėdavo, kad reikia kažkaip padėti neturtingiems žmonėms. Kas į ją kreipdavosi, ji gaudavo laiškutį, paskui pasakodavo, kad stengiasi nors kažką atsakyti, patariamąjį žodį, jeigu nėra kaip išspręsti problemą. Ji šiuo klausimu buvo labai nuoširdi“, – apie atliktus G. Makaravičienės darbus pasakojo K. Buslajeva.
Visada rasdavo tinkamą žodį
Greičiausiai, atmintyje ilgam įstrigs ir G. Makaravičienės taisyklė, kuria ji visuomet vadovavosi: „Ji žinojo, kaip pasakyti žodį, sakydavo: „Visuomet reikia pasakyti tiesą ir tiktai tiesą, tada bus gerai, nereikia bijoti tiesos“, – pridūrė ilgametė ponios Grasildos kolegė.
Kalbėdama apie ilgus darbo metus kartu, K. Buslajeva atvira – ji visą gyvenimą nešiosis tik gražiausius prisiminimus apie asociacijos vadovę, nes kitokių ir nėra: G. Makaravičienė labai mylėjo savo kolegas ir niekada nepasakydavo blogo žodžio.
„Mums buvo lengva dirbti, ji mus mylėjo ir mums buvo gera kartu – jeigu kokį renginį darysi, jeigu pasikviesi, ji visada maloniai pagerbdavo žmogų, nepasakydavo, kad tu šioks ar toks, nepasakydavo, kad kažko nepadarei. Ji visada rasdavo gerą žodį ir pasakydavo, nebuvo, kad supyktų. Per dešimt metų nesu mačiusi jos piktos“, – pasakojo buvusi Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė.
Nepamiršdavo nė vieno
Ponia Kristina vakar išgirdusi apie netektį sako vis dar negalinti su tuo susitaikyti ir liūdi, kad dėl ligos pati, greičiausiai, negalės atsisveikinti su ilgamete drauge ir bendražyge, tačiau šiandien sako žiūrinti nuotraukas iš renginių, kuriuose dalyvavo kartu su G. Makaravičiene – per dešimtmetį prikaupta begalė gražiausių prisiminimų.
Sako, nepakeičiamų nėra, tačiau K. Buslajeva neslepia, jog pakeisti tokį žmogų kaip ponia Grasilda bus labai sunku – juk tokiam darbui reikia begalinio atsidavimo, kurį turėjo kone dvidešimtmetį asociacijos vadovės pareigas ėjusi G. Makaravičienė, kurios darbo metais nepastebėtas nelikdavo nė vienas.
„Mes su ja labai sutarėm, bendravimas buvo kupinas pozityvo, ji buvo pozityvus žmogus. Ir tikrai dabar Lietuvai, mūsų senjorų kartai, bus sudėtinga. Aš neįsivaizduoju, net galvoti negaliu, kas galėtų būti jos vietoje – ką pažįstu, nežinau, kas galėtų. Juk reikia, kad atsiduotų taip stipriai, vien tik apie tai galvotų.
Čia nėra paprastas darbas, jos darbas buvo labai sunkus – visą Lietuvą aprėpti, žinoti, kas ir kur vyksta, surinkti žinias, jas kažkaip nunešti iki visų kampelių – ji visa tai padarydavo“, – gražiais žodžiais G. Makaravičienę prisimena K. Buslajeva.
