Tačiau man pavyko – radau tikrą lobį! Istorikas Vaidas Banys ne tik suteikė daug informacijos, bet ir sugebėjo ją labai įdomiai apipavidalinti ir perteikti „Rinkos aikštės“ skaitytojams. Tad linkiu jaudinančios kelionės į raudonųjų žibintų kvartalą...
– Teigiama, kad seniausia profesija yra prostitucija. Ar iš tiesų taip?
– Čia daugiau literatūrinis posakis, paplitęs po Rudyardo Kiplingo straipsnio publikacijos apie Indijos prostitutę. Mums jis žinomas kaip „Mauglio“ autorius, bet šis rašytojas rašė įvairiomis temomis, už ką gavo ir Nobelio premiją.
Žinoma, nemažą tiesos dalelę šis posakis turi. Daugelis amatų keičiasi, modernėja, o šios profesijos esminė funkcija beveik nepasikeitė... Vis dėlto istorikai prie seniausių profesijų priskiria šventikus, siuvėjus, galvijų varovus, gydytojus, slauges, mokytojus.
– Ar klestėjo „laisvos meilės namai“ Kėdainiuose ar aplink juos?
– Neieškojau šaltiniuose, ar kurioje nors epochoje Kėdainiuose tokie namai veikė. Lietuva – katalikiškas kraštas, ne visada tokios įstaigos galėjo funkcionuoti legaliai.
Pirmasis oficialus prostitučių registras buvo sudarytas XIX a. pabaigoje. Tarpukario Lietuvoje merginos, norinčios užsiimti šiuo amatu, taip pat turėjo registruoti savo veiklą.
Jūsų minimi „laisvos meilės namai“ dažniausiai veikdavo didmiesčiuose. Juose buvo sąlygos veikti ne tik mokamos meilės namams, bet ir kvartalams. Pvz., Tymo gatvės Vilniuje ar Nemuno gatvės Kaune.
Kėdainiuose, kaip ir kituose mažesniuose miesteliuose, tokioms įstaigoms atsirasti buvo sunkiau. Tai sąlygojo klientūros kiekis, kultūrinė laisvo elgesio moterų atskirtis. Taip pat – kompaktiškame mieste nebuvo lengva surasti namų tokiai veiklai.
– Bet uždrausta meilė vis tiek kažkur vykdavo?.. Gal būdavo kažkokios specialiai tam skirtos vietos ar pan.?
– „Meilės namai“ nebuvo vienintelė tokių paslaugų teikimo vieta. „Individualia veikla“ užsiimančios merginos sėkmingai veikdavo austerijose, didesnėse miestų smuklėse ir užvažiuojamuose namuose.
Viena didžiausių ir seniausių Kėdainių priemiesčio austerijų stovėjo Dotnuvos vieškelio pradžioje, Juozapavos palivarko pakraštyje. Tokiose įstaigose specialių vietų kažin ar būdavo, tiesiog buvo išnaudojama esama „infrastruktūra“.
Kiek vėliau miestuose populiarėjo modernesni viešbučiai, prie kurių patogumų prisitaikė ir laisvo elgesio darbininkės. Josvainių g. pradžioje tarpukariu taip pat buvo pastatytas viešbutis.
Tai buvo dviaukštis pastatas, kurio antrame aukšte, anot amžininkų, buvo nedideli, maždaug 7 kv. m kambariukai. Pastatas buvo nugriautas sovietmečiu, tačiau jį prisimenantys kai kurie miesto senbuviai tvirtina, jog ten buvęs viešnamis.
Daugiau autentiškų atgarsių išliko apie žydų tautybės gražuolę Haną, kuri darbavosi greta dabartinės savivaldybės vietos stovėjusioje smuklėje. Užeigos apartamentuose ji priiminėjo gaisrininkus, policininkus ir kitus švelnumo pasiilgusius kėdainiečius. Jų žmonos skundėsi, kad vyrai smuklėje užsibūna pernelyg ilgai, tačiau ar valdžia ėmėsi kokių nors veiksmų stabdyti Hanos veiklą, nežinoma.
– Teigiate, kad tiek Kėdainiuose, tiek ir kituose Lietuvos miestuose karčemų, smuklių, užeigų buvo daug. Ar galima sakyti, kad jose vykdavo vadinamosios orgijos?
– Rytų ir Vakarų popkultūrų mažiau išpaikintos lietuvaitės buvo tvirtai įspraustos į katalikiškas moralės normas. Žinoma, atsivertęs bet kurį lietuvių liaudies dainų dainyną jame gali rasti įvairių apdainuotų istorijų. Ir apie merginų mestus darbus bėgant pasilinksminti naujoje smuklėje, ir apie jose geriamą žalią vyną, pragertas žalias rūtas, ir apie daugelį panašių dalykų. Tačiau Jūsų minimos „pramogos“ daugiau būdingos karų periodais vykusioms karininkų šėlionėms miestų salonuose. Nesu aptikęs jokių užuominų šaltiniuose apie taikos metu vykusius panašius dalykus Kėdainiuose.
1906 m. Antano Vienuolio „Paskenduolėje“ vaizdingai aprašoma, kas uždaroje bendruomenėje laukdavo lietuvių merginų, per daug laisvai traktavusių laisvos meilės sąvoką. Mes turime apskritai holivudinę istoriją apie Šventybrasčio Barborą, sulaužiusią padorumo kanonus bendraujant su kunigu. Šis poelgis pagimdė vieną šiurpiausių XX a. Lietuvos vaiduokliškų istorijų.
– Vaidai, minėjote, kad nedoras elgesys šioje srityje kiekviename socialiniame sluoksnyje buvo skirtingai suvokiamas. Ką turite minty? Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti?
– Netgi tose pačiose epochose moterų doros samprata priklausė nuo daugelio aspektų: tikėjimo, tautybės, socialinio sluoksnio. Bėgant dešimtmečiams ir šimtmečiams ši samprata nuolatos keitėsi. Antai viena turtingiausių LDK našlių Kėdainių savininkė Ona Radvilaitė-Kiškienė 1554 m. leido sau įsimylėti ir ištekėti už eilinio bajoro. Šis elgesys to meto aplinkoje buvo įvertintas kaip skandalingas. Moteris už „netoleruotinus“ ryšius patyrė prievartą net iš savo šeimos narių pusės.
Po poros šimtmečių prasidėjo vadinamasis „moterų amžius“. Tuo metu Teofilija Radvilaitė jau galėjo sau leisti pati rinktis vyrą tiek ilgai, kad jau buvo vadinama senmerge. Atmetinėdama giminės vyrų siūlomus kandidatus, savo elgesiu siutindavo ne tik pastaruosius. Brolis Karolis Stanislovas Radvila, vienas turtingiausių Europos aristokratų ir Kėdainių savininkas, taip pat dėl to neteko kantrybės. Galų gale, nepaisydama nieko vis tik ištekėjo už kur kas žemesnės socialinės padėties vyro.
Stebėdami XIX a. sparčiai gausėjančią lietuviškąją literatūrą galime matyti, kad lietuviai į dvarą žiūrėjo kaip į paleistuvystės lizdą. Iki šiol daugelis kėdainiečių visiškai rimtai vertina prieš pusantro šimto metų užgimusias legendas apie minareto atsiradimą.
Neva pastarasis pastatytas grafo Eduardo Totlebeno meilužei turkei. Dabartinis parko urbanistinis skurdas nuskurdino ir legendų turinį. Tuomet parke stovėjo ne tik mečetė (iš kurios dabar telikęs tik vienišas minaretas), bet ir stačiatikių cerkvė bei katalikų koplytėlė. Tad pilnoje šios legendos versijoje buvo pasakojama apie tris meilužes – turkę, rusę ir lenkę, už kurių paslaugas dosnus grafas atsidėkojo šioms pastatęs maldos namus (galbūt nuodėmėms išpažinti...).
– Kas keitė paleistuvystės, nepadorumo, ištvirkavimo suvokimą, kuris, Jūsų teigimu, nuolat kito? Kaip jis kito?
– Lietuvaičių padoraus elgesio kartelė buvo iškelta kur kas aukščiau nei jų kaimynėms slavėms ir vokietėms. Net katalikės lenkės, kaip galimos kandidatės į žmonas, turėjo blogą reputaciją lietuvių akyse. Galima pacituoti vieną XX a. pradžios lietuvių dienraštį, atspindintį lietuvaičių įvaizdį: „Gerai buvo Lietuvoj. Ten dora žydėjo. Lietuvos mergaitės kaip nevystančios rūtos gražiai gyveno. Geltonplaukės, gražios visos, akys jų blaivios kaip tyras dangus, širdys skaisčios ir nešaltos, veidai – kaip raudoni rožių žiedai.“
Visa tai smarkiai pasikeitė atūžus Pirmajam pasauliniam karui į Lietuvą. Pirmiausia pokyčiai palietė šimtus tūkstančių pabėgėlių ir tremtinių, išsibarsčiusių iki pat Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pastarųjų istorijos jau išnyko iš gyvų prisiminimų. Tačiau būtent jaunuosius tremtinius labiausiai palietė kultūriniai pokyčiai.
Atsidūrus toli nuo namų ir nebelikus paprotinės kontrolės, jaunimas iš juos supančios aplinkos ėmė perimti laisvesnį gyvenimo būdą toleruojančius papročius. Patriarchalinėje visuomenėje didesni dorovės reikalavimai keliami moterims, todėl spaudoje už „gėdos lietuviams“ darymą ir „įklimpimą į bjaurius paleistuvystės purvus“ daugiausia pylos tekdavo merginoms. „Tai bjauru! Lietuvaitės merginos susideda su rusų kareiviais“ ir panašūs pasipiktinimai pasirodydavo dažname lietuvių pabėgėlių leidinių numeryje.
Lietuvoje likusioms moterims kilo panašūs iššūkiai, tačiau jau susiduriant su tamsiąja Vakarų kultūros puse. Rusų propagandos tvirtinimai, kad nauji okupantai vokiečiai puls ne tik grobti turtą, bet ir prievartauti visas moteris, pasitvirtino tik iš dalies. Didžiausiu iššūkiu tapo merginų asmeninis pasirinkimas.
Spaudoje iš daugelio Lietuvos vietų pasipylė žinutės apie merginų „žygius“: „Garliavoje merginos nuolatos keliančios bjauriausias gūžynes, kur jų vainikai mindomi purvuosna“; „atsiradę tokių merginų, kurios su nepažįstamais jaunikiais kažkur išsidanginusios“; „atsirado visa kuopa paleistuvių, kurios prieš tai nė panašios nebuvo į tai“; „vyksta nepaprastas merginų tvirkinimas ir ištvirkimas. Nedorėliai net skyles stoguose plėšą ieškodami sau aukų“.
– Apskritai tikriausiai senesniais laikais viskas nebuvo taip vieša nei dabar, ar klystu?
– Praėjusių epochų visuomenių atvirumo lyginimas su dabartine uždara socialinių medijų visuomene – atskira tema. Kad ir minėtų Kėdainių parko legendų kilmė nebuvo visiškai iš piršto laužta.
Tarpukariu buvo spėta užfiksuoti keletą buvusių dvaro kumečių prisiminimų. Juose užsimenama ir apie rūmų ponaičių ir panelių palakstymus po parką Adomo ir Ievos kostiumais. Galima paspėlioti, kad gausybės vokiečio generolo dukterų aplinkoje šiltais vasaros vakarais taip pat būdavo pasilinksminama lygiai taip pat, kaip tai darydavo ir jauni XIX a. Vakarų didmiesčių aristokratai.
Šią pramogą jau tarpukariu pamėgo nekilmingas žydų jaunimėlis. Išsirengę jie plaukiodavo valtimis miestų upėmis ar paežeriais, piktindami praeivius ir duodami peno žiniasklaidai.
Tų pramogų būta ir gana neįprastų.
Apie jas savo medicininiuose užrašuose rašo gydytojas, būsimasis Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius. Kėdainiuose dirbantis jo pažįstamas kunigas, klausydamas jaunų panelių išpažinčių, išreiškė nuogąstavimus daktarui dėl Kėdainių apylinkių bajoraičių išpažįstamos išskirtinai didelės meilės savo naminiams augintiniams. Merginų pomėgiai toli gražu neapsiribojo meiliais paglostymais, todėl smarkiai rūstino kunigą.
– Kai pradėjome kalbėti šia pikantiška tema, Vaidai, pasiūlėte pasiskaityti V. Misevičiaus apybraižą „Stovi karčema ružava“ knygoje „Slaptas girios takas“. Taip pat nustebinote pasakęs, kad ta populiarioji dainos „Šalia kelio karčema“ versija nėra originalas?.. Kodėl siūlote susirasti ir įdėmiau pasinagrinėti jos originalią versiją?
– Perskaičius anksčiau minėtą nuorodą, šitas klausimas bus aiškesnis, be to, papildys ir ankstesnius klausimus...
„Šalia kelio karčema“ intymi analizė
Nenorėdami versti savo skaitytojų gaišti laiko ieškant ir analizuojant minėtos dainos versiją, kad dar geriau susidarytų įspūdį apie ankstesnių laikų laisvos meilės gyvenimą, šį darbą atlikome patys. Ir pateikiame rezultatus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad savo apybraižoje V. Misevičius pats išnagrinėja ir aptaria jau minėtą visiems gerai žinomą baladę.
„ Sunku įsivaizduoti tuolaikinę kelionę be pakelės karčemos. Ji buityje užėmė labai žymią vietą. Išlikusiuose senuose pasakojimuose, dainose, senuose romanuose, anekdotuose, šiurpiose dramose ir linksmuose meilės nutikimuose nuolatos minimos karčemos...“, – atskleidžia rašytojas.
Jo teigimu, dainoje buvo paprasčiausiai apdainuojamas kasdienis gyvenimas.
„Anas laikotarpis ir pagimdė baladę, greičiausiai pagrįstą tikru gyvenimo įvykiu... Baladę apie pakelės karčemą ir joje gyvenančią mergelę...“, – rašė V. Misevičius.
O toliau rašytojas, kaip ir minėjau anksčiau, pateikia originalios dainos „Šalia kelio karčema“ analizę.
„Šalia kelio karčema,
Šalia kelio karčema,
Šalia kelio karčema,
Ten gyveno šinkorka...
Taip, taip – tai daina apie šinkorką... Dabar sekime besivystančią dramą. Baladės pradžioje ji linksma, triukšminga, nerūpestinga:
Ir atjojo ulonai
Gerti žalio vynelio...
Žalias vynas – paprasčiausia iš rugių varyta naminė degtinė. Ją sunkė dvare arba bažnyčios, vienuolyno bravore. Žiūrint ant kieno žemės karčema įsikūrusi.
Karčemoje įsilinksminę ulonai staiga pastebi aptarnaujančią mergaitę. Pasigėrėjimo šūksniai, pagyrimai! Jie suka ūsus, džeržgina kalavijais ir šaukia:
Oi šinkorka, šinkorka,
Graži tavo dukrelė!
Bet sena šinkorka ulonams abejingai atsako:
Tai ne mano dukrelė,
O slūginė mergelė...
Tokią naujieną išgirdęs, vienas ulonas nesivaržydamas stačiai rėžia karčemos šeimininkei:
Oi šinkorka, šinkorka,
Leisk su slūga pernakvot!
Karčemininkė, nė nepažvelgusi į samdomą mergelę, ciniškai išdėsto jaunam svečiui sąlygas:
Dėk ant stalo tris šimtus –
Ir slūginė tavo bus...
Šauniam bajoraičiui pinigų negaila. Jis numeta tris šimtus auksinių... Drama vystosi toliau:
Eina merga verkdama,
O ulonas šokdamas...
Merga lovą klodama,
Labai gailiai verkdama.
Ulonas, išvydęs gailias merginos ašaras, prasiblaivo, jam sukyla gailestis, o gal ir sąžinė atbunda. Todėl ulonas ima ir paklausia:
Ko tu verki, mergele,
Kieno esi dukrelė?
Domisi jisai, sėsdamas ant lovos... Ir štai – baladės kulminacija, kuri viską pakeičia. Samdoma karčemos mergaitė verkdama netikėtai pareiškia:
Ašen Vilniaus miestelio
Esu vaito dukrelė.
Tada ulonas, nustebęs ir pasibaisėjęs, pašoka nuo lovos, susiima už galvos, sušunka:
Kad tu esi vaitaitė,
Tai aš esu vaičiukas –
Tikras tavo broliukas!
Galas, kaip matote, netikėtas, bet, žinant anuos neramius karų, marų, griovimo, istorinių sąmyšių laikus, įtikėtinas... Juolab kad čia ėjo Varšuvos–Vilniaus–Rygos–Karaliaučiaus vieškeliai, karo takas... Epilogas pamokantis, labai netikėtas, kuris turi sukrėsti šlykščią karčemos šeimininkę:
Ir atėjo šinkorka
Budint savo slūgelės.
Kelkis, merga, ko guli,
Jau vainiko neturi.
Lok, šinkorka, kaip kalė,
Čiagi brolis ir sesė...
<...>“
•••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••
Pabaigai „Rinkos aikštės“ skaitytojams norėtųsi palinkėti tikros, nuoširdžios ir tyros meilės... Nes, kaip rašė airių dramaturgas Oskaras Vaildas: „Meile neprekiaujama prekyvietėse, ji nesvarstoma prekiautojo svarstyklėmis. Jos, kaip ir intelekto, vienatinis džiaugsmas yra jausti, kad ji gyva.“
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
