Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui.
Kuo ypatinga ši diena?
Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką).
Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus.
Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami.
Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. Galiausiai, Agota buvo sudeginta ant laužo.
Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.
Pagal orus sprendė, kas laukia toliau
Kuo ši diena ypatinga, socialiniuose tinkluose pasidalijo Gražutės regioninio parko specialistai. Pasirodo, šią dieną vyravę orai padėdavo spręsti, kokie orai laukia toliau.
„Duona – tai mūsų kasdienis palydovas, simbolizuojantis ryšį su gamta ir tradicijomis. Kiekvienas grūdas, patenkantis ant mūsų stalo, ateina iš gamtos.
Ši diena ypatinga ne tik dėl duonos, bet ir dėl Šv. Agotos, kuri yra laikoma šventąja, globojančia nuo gaisrų. Senieji papročiai byloja, kad šią dieną į duoną įdedami sveiki grūdai, kurie simbolizuoja ne tik gerą derlių, bet ir apsaugą nuo nelaimių, o ypač nuo ugnies.
O ką apie šią dieną kalba mūsų protėviai?
Pagal senus liaudies spėjimus, jei Duonos dieną šviečia saulė, tai metai bus derlingi, o javų derlius gausus.
Kita vertus, jei ant duonos uždėtas sviestas nubyra nuo peilio – tai ženklas, kad laukia sunkūs laikai, tad reikia būti atsargiems.
Jei šv. Agotos dienoj šviečia saulė, bus daug perkūnijos vasarą.
Šv. Agotos ir duonos diena – tai diena, primenanti, kad mūsų gyvenime svarbi ne tik materialinė gerovė, bet ir dvasinė ramybė bei saugumas. Duona, kaip ir Šv. Agotos globojama ugnis, simbolizuoja mūsų ryšį su gamta ir vieni su kitais.
Tegul šiandien duonos skonis ne tik džiugina, bet ir įkvepia mus prisiminti, kaip svarbu rūpintis savo aplinka ir saugoti tradicijas, kad ateities kartos ir toliau galėtų džiaugtis šia dovana“, – dalijosi Gražutės regioninis parkas.
Neseniai paaiškėjo, koks bus pavasaris
Visai neseniai, vasario 2-ąją, lietuviai minėjo ir dar vieną ypatingą dieną – Grabnyčias, vadinamas ir Perkūno diena. Protėviai tądien ne tik šventindavo žvakes, bet ir spėdavo, kokie orai laukia.
Apie tai anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka. Pasak L. Klimkos, yra daugybė posakių, gražiai nusakančių, kaip gamta keičiasi ir artėja žiemos pabaiga.
„Sako, kad nuo Grabnyčių dieną teškės, o naktį braškės. Tai reiškia, kad naktį spaus šaltis, o dieną sniegas ir ledas tirps, lašės nuo stogų.
Dar sakoma, kad po lašais gali gaidys atsigerti – tai reiškia, kad saulutė pašildo, vanduo varva nuo varveklių, susidaro balutės, iš kurių net gaidys gali atsigerti“, – aiškino etnologas.
Be to, L. Klimkos teigimu, buvo sakoma: „Po Grabnyčių nebereikia šildyti gryčių“, o tai reiškia, kad didelių šalčių jau nebebus ir galima taupyti malkas.
„Gražūs, figūriniai posakiai rodo požymius, kad orai keičiasi ir gamta aiškiai pasisuka pavasario link“, – pridūrė jis.
Paklaustas, ką šių metų Grabnyčios parodė apie orus, etnologas teigia, kad jos nieko gero nežada:
„Sakydavo, kad jei per Grabnyčias graži, saulėta diena, tada pavasaris bus ankstyvas. O šiemet per Grabnyčias snigo.“
Pasak etnologo, bent jau Vilniuje tądien snigo ne kartą – ryte atsikėlęs jis pamatė, kad stogai balti, medžiai apsnigti. Jis sakė, jog tai rodo, kad pavasaris nebus ankstyvas, gali būti ilgas ir užsitęsęs, o šilumos teks laukti ilgai.
Vis dėlto, jo teigimu, jei būtų buvę saulėta, būtų galima tikėtis greitos žiemos pabaigos, tačiau dabar – priešingai:
„Galime prognozuoti, kad pavasaris bus išsitęsęs, šiluma ateis negreitai. Nors didelių šalčių, kaip ir nėra, nes paprastai vasarį jau nebebūna didelių speigų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
