Kiekvienam žmogui yra duoti išbandymai, kad jis taptų pačia geriausia savęs versija. Tikslas yra labai paprastas: būdamas geriausias, jis labiausiai bus naudingas miestui, šaliai, kurioje gyvena, visuomenei, žmonijai. Pasikalbėkim.
Stebuklai ne mūsų gyvenimuose
Ir žolė žalesnė pas juos, ir vaikai geresni, ir maistas skanesnis, ir algos didesnės. Viskas pas juos, kur mūsų nėra, geriau. Taip mąstote ir jūs? Tai liaukitės save griauti. Kitų žmonių demonstracinės versijos gali būti mažai susijusios su realybe.
Žmonės, kuriems teko išbandymas - populiarumas, patiria viską ir visaip. Tačiau, siekdami tam tikro populiarumo tęstinumo, pradeda žaisti žaidimą, neva jiems ir viduriai nekietėja, ir jiems neskauda, ir nosių nekrapšto ir žmonas ant rankų nešioja, o vyrai gauna šiltą maistą tris kartus per dieną siuntų tarnybos pagalba. Dažnai populiarūs žmonės įgarsina labai smagius dalykus, juos rodo, dalina interviu ir pan.
Didesnė nauda būtų, jei vieši ir populiarūs žmonės dalintųsi viskuo. Ypač sunkumais ir jų įveikimais. Jei jau tapai viešas ir įtakingas visuomenės organas, tai ir atlik savo pareigą. Tik tam reikia drąsos. Ir tikėjimo. Ir neegoistinės orientacijos į gyvenimą.
Santuokoje jausmų saugoti nereikia
Vienas paskutinių įvykių, sudominusių interneto skaitytojus, tai dviejų žinomų žmonių skyrybos. Įvardinta priežastis - nepavyko išsaugoti jausmų.
Tarkime, kad žmonės turėjo kažką parašyti viešai. Net nesvarbu, kokia tikroji skyrybų priežastis. Visgi, tenka pripažinti, kad mitas - jog santuokoje verta saugoti kažkokius ypatingus jausmus, labai paplitęs ir klaidina mases. Net ypatingus visuomenės atstovus.
Kas yra jausmai? Jie - kaip oras. Čia lengva kvėpuoti, čia sunkiau. Tai ką gi reikia saugoti? Dauguma mano, kad saugoti reikia tą įsimylėjimo bangą, tą romantinį laikotarpį. Jei žmogus nuo įsimylėjimo gyventų toje būsenoje iki mirties, jis išprotėtų. Todėl taip jau sudėliota, kad romantinis laikotarpis baigiasi maždaug po 1,5 - 2 metų.
Tiek turėtų užtekti, kad moteris ir vyras nusvaigtų nuo vienas kito nerealaus vaizdo, pajautimo, nutartų sukurti šeimą ir susituoktų.
Saugokime žmogiškumą
Jei vyras ir moteris nepatirtų įsimylėjimo euforinių būsenų, neturėtų per daug priežasčių gyventi kartu. Nes vyras ir moteris pakankamai dažnai užknisa vienas kitą savo skirtingumais. Tačiau partnerystė yra labai greitas būdas tapti geresniu, pakantesniu, labiau mylinčiu, labiau kuriančiu ir labiau žmogiškesniu bei dieviškesniu.
Po vieną gyventi yra paprasta, bet nenaudinga. Kai pora susituokia ir gyvena be vaikų, jie patiria daug visko malonaus, turi daug laiko. Kai vyras ir moteris susilaukia vaiko, dauguma jų svajoja, kad būtų viskas vėl taip, kaip buvo iki vaikų. Tikisi, kad vaikams užaugus, taip ir nutiks. Ir tai yra tokia iliuzinė pelkė, iš kurios neišlipa labai daug išsiskyrusių. Augant ir bręstant, grįžti į vaikystę neįmanoma.
Užaugęs augalas sėkla vėl nevirs. Bet sėklą gali duoti. Taip ir mes, žmonės, augame, nokiname vaisius ir tame yra mūsų gyvenimo prasmė. Jei galime ją įžvelgti. Jei jau turime vaikų, negalime taip paprastai jų atsisakyti. Jei jau sukūrėme šeimą, nebegalime taip paprastai liautis būti joje. Dauguma mūsų yra didžiuliai egoistai, todėl gyvenimo aplinkybėms pasikeitus, nebegalime būti kartu, norime pabėgti, labiausiai - nuo sunkumų, kuriuos, būdami pilnamečiais, turėtume įveikinėti.
Prasmė šeimoje?
Šeima - tai nėra vienintelis gyvenimo būdas. Bet įžengus į ją, persigalvoti kaip ir nevalia. Su nedidelėm išimtim. Kai buvimas drauge labiau kenkia nei yra naudingas ne tik vyrui ir moteriai, bet ir vaikams. Dėl egoizmo, žmonės nenori vienytis, ieškoti bendrystės tikslams siekti, todėl nenori/negali/nemoka net vaikų kartu auginti. Vyras ir moteris siekia daryti savo įtaką, kyla nesutarimų ir tai sąlygoja didžiulį nepasitenkinimą.
Tie, kas suvokia, jog vaikai mums patikėti yra labai trumpam gyvenimo etapui, siekia susitarti ir padėti vienas kitam atlikti tarnystę prieš vaikus. Dauguma mūsų savinasi vienas kitą, riboja laisves, teises, nurodo, kaip verta gyventi, ką verta daryti ir pan. Nėra didesnės prasmės būti kartu - nei kartu auginti vaikus ir tapti išmintingesniais. Nes senatvė gali ateiti ir be šios nuostabios draugės.
Kodėl skiriamasi per šventes?
Klasikinis scenarijus - vyras palieka žmoną per šventes. Arba moteris kentėjo kentėjo ir per kokias nors ypatingas dienas nutarė liautis.
Norisi priminti, kad šventės skirtos susiburti. Net karai liaudavosi per šventes. Nejau mūsų širdys tiek sukietėjo, kad negali pakęsti kito žmogaus dar kelias dienas?
Dažniausiai žmogus pasiduoda principams. Arba turi geresnių planų šventėms. Ir visa tai - tik egoizmas ir nieko daugiau. Linkiu, kad šventės mums primintų žmonių gerumą, pakantumą, atleidimą, dieviškumą, meilę. Lai gyvenimo prasmė būna gyvenime, o ne vienas kitame.
Tuomet ir stumdytis žmonėmis nereikės. Nes ne jų rankose bus mūsų likimas. Būkime laimingi ir sėkmingi.
