Prabėgus beveik metams po tragedijos Gabrielius pripažįsta, kad išgyventi avariją buvo labai sunku. Vyras taip pat turi vieną svajonę – pasibaigti magistrantūros mokslus ir įsilieti į darbo rinką, kuri, mažų mažiausiai, negailestinga rankos netekusiam vyrui.
Prisiminė lemtingą naktį
Iki autoįvykio Gabrieliaus gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo jo bendraamžių. Vyras mėgo aktyviai gyventi: keliauti, mokytis, sportuoti, kurti muziką ir kartas nuo karto pasimatyti su draugų kompanija.
„Esu gan veiklus žmogus, tad neturiu vieno darbo ar vieno hobio. Kiekvieną minutę stengdavausi išnaudoti mėgstamoms veikloms, kartais susitikdavau su draugais linksmai praleisti laiką.
Visgi, labiau mėgdavau būti pats su savimi – sportuoti, kurti muziką, pabūti gamtoj ar vienam kur iškeliauti pamatyti naujų vietų“, – dar taip neseniai buvusio gyvenimo ypatumais dalijosi Gabrielius.
Tačiau praėjusių metų Velykų naktį jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Po darbo nakties viename iš eilinių renginių, važiuojant iš Šilutės į Kauną, vyras prarado sąmonę.
„Taip gavosi, kad man nutiko toks reiškinys, kaip „jet lag“, kai žmogus iš vienos laiko juostos atsiranda kitoje laiko juostoje, tada jam pasikeičia vidinio laiko suvokimas, jam labai reikalingas poilsis.
Aš kadangi mėgstu keliauti, tai prieš įvykį buvau Tailande, o paskui grįžau į Lietuvą. Po skrydžio važiavau tiesiai į renginį.
Po renginio vairuodamas praradau sąmonę. Nuvažiavau nuo kelio. Verčiausi kokius du kartus, tiksliai pasakyti negaliu, nes nebuvau sąmoningas. Prabudau tik kai į veidą trenkėsi oro pagalvės“, – lemtingą naktį prisiminė Gabrielius.
Manė, kad sapnuoja
Vyro automobiliui atsidūrus griovy ir išsiskleidus oro pagalvėms Gabrielius atgavo sąmonę. Tuo metu jis manė, kad avarija – siaubingas sapnas.
„Aš galvojau, kad visa tai sapnas, košmaras. Kad sudužo mašina, reikia kapanotis. Tik po to supratau, kad tai tikra.
Atsitikus šitam dalykui, man atgavus sąmonę, iškart atėjo pirma mintis: „Ar aš noriu gyventi, ar noriu mirti“. Pasirinkau gyvenimą ir supratau, kad reikia kapstytis“, – pasirinkimo momentą prisiminė vyras.
„Bandžiau staigia lipti iš mašinos, bet nesigavo, nes tą ranka, kurios nebuvo, jaučiau. Tuo metu nemačiau, kad jos nėra. Bandžiau atsidaryti duris, pamačiau, kad neatsidaro. Tada pamačiau ir kad rankos nėra. Apsidairiau aplink ir pamačiau ranką priešais save, gulinčią ant panelės. Visur buvo pilna kraujo.
Atsidariau duris su kita ranka, išspyriau jas, išėjau į lauką. Buvo vėsu, šalta. Pagalvojau, kad sapne nebūdavo tokių dalykų. Pamačiau, kad žemė šlapia, rasota.
Pamačiau, kad rankos vietoje stipriai kapsėjo kraujas. Tada galvojau, kad reikia greičiau eiti iki kelio ir stabdytis mašiną, kad man iškviestų pagalbą.
Aš buvau dauboje. Man reikėjo užlipti ant kalno. Užsilipau ir laukiau. Praėjo penkios minutės, gal septynios, nieks neatvažiavo. Buvau atsisėdęs ant atitvaro. Niekas nepravažiavo.
Supratau, kad nukraujuosiu, reikėjo kažką daryti. Grįžau atgal į mašiną“, – apie ryžtingus veiksmus kalbėjo Gabrielius.
Tuo metu jis mėgino išlikti sąmoningu. Vyras pats išsikvietė sau greitąją ir laukė, kol atvažiuos medikai: „Tada išsikviečiau greitąją, man buvo sukilęs adrenalinas, buvo šokas. Greitosios darbuotoja pasakė, kad bus už 10-15 minučių. Pamačiau, kad dar nėra taip, kad labai bėgtų čiurkšlėmis, tai maniau, kad išbūsiu. Dar nebuvo pradėjęs imti silpnumas. Galvojau, kad nieko nedarysiu neeikvosiu energijos, norėjau nuraminti šoką.
Dar mašinoje turėjau termosą arbatos, atsisukau jį, atsigėriau, nusiraminau. Belaukiant greitosios jau paskutinėmis minutėmis man darėsi silpna, dar pasiskambinau „112” ir mane patikino, kad už poros minučių greitoji bus. Aš jų sulaukiau, jie atvažiavo“, – istoriją pasakojo vyras.
Rankos išgelbėti nepavyko
Greitajai atvykus, Gabrielius iškart buvo įsodintas į automobilį. Pasiekus Šilutėje esančią ligoninę, medikų buvo nuspręsta perduoti Gabrielių Kauno klinikoms.
„Iš pradžių mane nuvežė į Šilutės ligoninę. Paramedikė greitojoje uždėjo turniketą. Bet ne iki galo, tik tam, kad sustabdytų kraujavimą. Dar taip pat pajungė kraujo lašelinę ir įleido morfijaus. Ranką įdėjo į šaltkrepšį, nuvežė į ligoninę.
Šilutėje gydytoja paruošė žaizdą, ją apvalė, aptvarstė, užveržė, kad nekraujuočiau, ir iškart pasakė, kad mane vežtų į Kauno klinikas. Mane nuvežė per 1 valandą ir 20 minučių. Paprastai kelionė iki Kauno trunka 2 valandas 20 minučių. Buvo tikrai labai atsakingas personalas.
Greitojoje visą laiką buvau sąmoningas. Man reikėjo susitvarkyti reikalus su draudimu, policija, aš kalbėjausi su jais. Kalbėjausi ir su automobilvežiu, susiderinau, kad paimtų mašiną. Išlikau šalto proto, nebuvau strese.
Atsimenu, kad jau klinikose mane iškart priėmė, vežė į operacinę. Aš labai prašiau, kad bandytų išsaugoti ranką, prisiūtų. Tai man pasakė, kad pašnekės, viską įvertins. Tada gavau anesteziją ir užmigau. Atsikėliau reanimacijoje“, – įvykių eiga dalijosi Gabrielius.
„Man buvo šokas, aš atsikėliau po operacijos ir man į gerklę buvo sukištos žarnelės, negalėjau kalbėti. Atsimenu, kad prabudęs pažiūrėjau į kairę pusę, ar yra ranka. Pamačiau, kad nėra. Tada labai nusivyliau, mėginau šaukti, bet išėjo tik mykti, kur mano ranka. Tada manęs raminti atėjo kelios seselės. Jos nuramino, man buvo šokas.
Dar buvau apdujęs nuo vaistų, tad nelabai gerai viską supratau. Visas liūdesys, nusivylimas pasivijo, kai buvau ligoninės traumatologinio stacionariame skyriuje.
Pirma savaitė buvo tikrai prasta. Emociškai buvo sudėtinga. Bet man padėjo šeima. Jie mane lankė, buvo prie manęs. Esu jiems labai dėkingas, jie man padėjo išgyventi baisiausią laiką“, – apie patirtas emocijas pasakojo Gabrielius.
Turi vieną prašymą
Šiuo metu Gabrielius mėgina gyventi savo gyvenimą taip, kaip ir anksčiau. Kai kurios veiklos jam pavyksta, kai kurias atlikti sunkiau. Tačiau vaikinas nepasiduoda ir stengiasi.
„Tikrai yra dalykų, ko negaliu padaryti turint tik vieną ranką, reikia pagalbos. Bet daug ką ir prisitaikiau sau. Gyvenimas nėra toks, koks buvo, bet viskas yra įmanoma. Tik reikia noro ir motyvacijos. Bet kažko galiu nemokėti, kažkas gali neišeiti, bet galiu viską padaryti kitaip, savu būdu.
Negaliu, tarkime, dirbti tam tikrų darbų. Man sunku darbo rinkoje, nes ten reikalingi kiti greičiai. Aš galiu daug ką padaryti, bet man tai užtrunka daugiau laiko.
Dabar esu didžėjus, renginių vedėjo asistentas. Tai dariau ir anksčiau. Esu baigęs bakalauro miškininkystės studijas Kaune, bet šiuo metu studijuoju ir noriu pasibaigti tarptautinės miškininkystės magistrantūos studijas Vokietijoje. Nėra lengva viską suspėti, o ypač, neturint vienos rankos“, – apie savo dabartinį gyvenimą pasakojo vyras.
Šiuo metu Gabrieliui yra reikalinga bioninė ranka, kurios kaina siekia 200 tūkst. eurų. Vyras neturi tiek pinigų rankai įsigyti.
„Nors nėra lengva prašyti paramos, bet privalau tai padaryti... Pagalba man yra reikalinga paprasta. Tam, kad mano gyvenimas palengvėtų, galėčiau atlikti tuos darbus, kurių negaliu atlikti be rankos arba jie užtrunka trigubai ilgiau, reikia įsigyti bioninę ranką. Su ja galėčiau kur kas lengviau įsilieti į darbo rinką ir pradėti statytis gyvenimą iš naujo“, – prašymu pasidalijo vyras.
Visi norintys gali prisidėti prie pagalbos Gabrieliui. Kiekvienas paaukotas euras keliaus tiesiai į bioninei rankai nupirkti skirtą sąskaitą. Parama jam reiškia labai daug, jis dėkoja kiekvienam iš jūsų.
GABRIELIUI GALITE PADĖTI:
GAVĖJAS:
Gabrieliaus Uno Mano labdaros ir paramos fondas
Banko sąskaita:
LT437300010183712432
