Astronautė pasidalino savo patirtimi ir įžvalgomis bei papasakojo apie savo kelią iki kosmoso platybių.
Pradėjo nuo jūrų laivyno
Kai kurie astronautai apie šią profesiją svajoja jau nuo vaikystės, tačiau M. Stefanyshyn-Piper suvokimas, kuo nori būti atėjo kiek vėliau. Vaikystėje moteris jautė didelį susižavėjimą aviacija, kadangi jos mamos gimtinė Vokietija, astronautė lėktuvais skraidyti pradėjo būdama vos 4-erių, todėl ji norėjo tapti pilote.
Ji baigė mechaninę inžineriją Masačusetso technologijų institute, tačiau tam, kad galėtų susimokėti už studijas – įstojo į jūrų laivyną, kuriame taip pat matė daug galimybių. Vėliau M. Stefanyshyn-Piper prisiminė savo išsvajotą pilotės profesiją ir bandė išlaikyti piloto teises, tačiau šio testo neišlaikė.
Vėliau ji sužinojo apie astronautų programą, kokie yra reikalavimai, todėl suprato, kad jai nėra būtina tapti pilote. Kadangi turi mechaninės inžinerijos diplomą, jūrų laivyne po vandeniu taisė laivus, tai kodėl negali skristi ir į kosmosą?
Taip prasidėjo jos kaip astronautės kelias „NASA“. Astronautės kelias nebuvo toks, kokį dažniausiai renkasi moterys. Mažai moterų ji sutiko ir jūrų laivyne. Tais laikais ten tarnaudavo vos 10 proc. moterų.
„Tačiau aš visada siekiu to, kas manau, kad man geriausiai sekasi ir kas man yra įdomu. Kartais tekdavo nueiti labai ilgą ir sunkų kelią, tačiau nepasiduodavau. Būdavo, kad žmonės manęs nepriima rimtai.
Kažkada kai buvau ofise, į mano kabinetą užėjo žmogus ir jis man pasakė, jog ieško kapitonės Piper. Aš jam pasakiau, jog aš ir esu tai, ko jūs ieškote. Tuomet iš žmogaus akių ir pasimetimo supratau, kad jis tikėjosi, kad kapitonas bus kitas žmogus“, – prisiminė astronautė.
Niekada nepasidavė sunkumams
Kad ir kokius sunkumus gyvenime turėjo praeiti, tačiau astronautė niekada nepasidavė. Moteris teigia, kad jos yra tokia asmenybė – visada kovoti iki galo.
Jei pasitaiko momentų, kai būna arti pasidavimo, tada astronautė dar labiau užsispiria, kad pasiduoti negalima, ypač tais atvejais, kai nėra jokių logiškų paaiškinimų, kodėl ji kažko negali padaryti.
„Mano vyras kartais net pyksta dėl to, kad esu tokia užsispyrusi, tačiau tai yra labai gera savybė. Niekada nenorėjau būti tokia, kuri susidūrusi su problemomis nori pasiduoti. Universitete turėjau sunkumų, kai norėjau viską mesti – bet nepasidaviau.
Vieną kartą neišlaikiau testo, tačiau sau po to pasakiau, kad padarysiu viską, kad jį išlaikyčiau ir man pavyko, studijas baigiau. Pavyzdžiui kosmose mes neturime tokio dalyko, kaip pasiduoti, kai esi orbitoje tu to padaryti negali, turi susiremti su savo problemomis“, – pasakoja buvusi „NASA“ astronautė.
Paklausta apie tai, ką darydavo tokiais momentais, kai būdama kosmose norėdavo grįžti namo, astronautė šypteli ir atsako, kad niekada nėra turėjusi tokio momento, nes žinodavo, kad tuo metu tai tiesiog nėra įmanoma. – „Kai kažkam pasiryžtu, mano vienintelis tikslas yra tai užbaigti nepaisant nieko.“
M. Stefanyshyn-Piper tikina, jog dirbant tokį darbą dažnai susiduriama su nežinomybe ir rizikomis. Yra vizija, svajonė, žinojimas, kur nori eiti ir ką daryti, tačiau išskridus į kosmosą pasitinka visiškai kita atmosfera ir tai, ką planavai Žemėje – visko išpildyti negali.
Galbūt turi planą, kuris yra tikrai geras, tačiau nesutampa su tavo aplinka ir todėl jis nebus sėkmingas. Todėl astronautai turi būti ir lankstūs ir nuoseklūs vienu metu. Visada reikia turėti planą, tačiau jei tas planas neveiks, turi būti lankstus ir jį pakeisti.
Vienas svarbiausių dalykų astronauto darbe yra bendradarbiavimas. „Kosmose mes esame sėkmingi tik dėl žmonių, kurie lieka Žemėje ir dirba su visa technika. Jei nebūtų jų, mes negalėtume dirbti kosmose“, – tvirtina M. Stefanyshyn-Piper
„Nemanau, kad kažkada išsiųsime visus žmones į kosmosą“
Visi norėtų pamatyti, kaip Žemė atrodo iš aukštai, todėl astronautė pasidalino savo įspūdžiais, kuriuos regėjo savo akimis:
„Mes turime labai gražią planetą. Žiūrint iš kosmoso ji labai mėlyna, nes 70 proc. jos sudaro vandenynai. Turime labai daug baltos spalvos dėl vandens ir debesų. Žiūrėdama į visas skirtingas Žemės spalvas supratau, kokia ji yra nuostabi.
Mes turime tik vieną tokią planetą ir visi joje kartu gyvename. Kai kažką padarai vienoje planetos pusėję, tai paveiks ir kitą pusę. Negalima sakyti, kad tai mano vieta ir aš galiu joje daryti, ką noriu. Tai yra netiesa, nes aplinką turime tik vieną ir ji yra mūsų visų.
Mes turime ja rūpintis. Tai vienintelis dalykas, kurį mes turime. Taip, galime išsiųsti žmones į kosmosą. Šiuo metu turime 7 žmones gyvenančius ten, tačiau tam, kad juos išsiųstume, reikia labai daug pastangų.
Ir vis vien turime žmones Žemėje, kurie palaiko juos iš čia, todėl manyti, kad vieną dieną mes visus žmones suleisime į erdvėlaivius ir išsiųsime kažkur kitur, mes negalime. Nemanau, kad kažkada tai įvyks, todėl turime palaikyti savo planetą.“
Kosmosas gali būti atvertas paprastam žmogui
Tačiau M. Stefanyshyn-Piper nuomone, ateis ta diena, kai galėsime pirkti bilietus į erdvėlaivį ir trumpam išskristi į kosmosą ir tai galės padaryti paprasti žmonės. Tačiau, žinoma, bilietas kainuos didelius pinigus, ir už, pavyzdžiui, 100 eurų jo įsigyti nebus galima. – „Manau, kad tolimesnėje ateityje kosmosas tikrai gali būti atvertas paprastam žmogui.“
Astronautė taip pat papasakojo apie tai, kaip šios profesijos žmonės rūpinasi savo fizine ir emocine sveikata išskridę į kosmoso platybes. Jie reguliariai atlieka įvairius pratimus tol, kol dar būna Žemėje.
Kadangi M. Stefanyshyn-Piper misijos truko vos 12 ir 16 dienų, jai kritinių problemų su sveikata niekada nepasitaikė, tačiau tie astronautai, kurie kosmose praleidžia 6 mėnesius, jų pasiruošimas yra sudėtingesnis.
„Širdis kosmose dėl gravitacijos neveikia taip smarkiai, kaip ant Žemės, tačiau mes visada grįžtame į Žemę, todėl visada palaikome gerą širdies sveikatą.
Svarbiausia astronautams yra kaulai. Būdamas kosmose niekada nevaikštai, todėl kūnui pradeda trūkti kalcio. Būdami kosmose stengiamės kilnoti svorius, kad būtų apkrova kūnui, palaikytume tvirtus raumenis.
Kalbant apie emocinę sveikatą, „NASA“ labai rimtai į tai žiūri. Jie supranta, kad mes būname izoliuoti nuo šeimos, todėl stengiasi mus paruošti, duoda laiko poilsiui. Šiais laikais technologijos yra geresnės, ten turime telefonus, galime pasikalbėti su šeima, su jais susirašinėti.
Anksčiau šeimos nariai turėdavo ateiti į misijos valdymo kabinetą tam, kad pasikalbėtų su tais, kurie yra kosmose, tačiau dabar to nebereikia, todėl yra žymiai paprasčiau“, – džiaugiasi astronautė.
