Kropivnicko mieste augęs vaikinas turi du brolius ir seserį, kurie, prasidėjus karui, išvyko į Lenkiją. Tėvas iš namų išėjo, kai Denisui buvo penkeri, o vėliau sukūrė kitą šeimą Rusijoje. Abu kartais susirašydavo, bet kai kilus karui tėvas parašė, kad dėl visko kalta Ukraina ir ragino sūnų jokiu būdu neiti į frontą, šis jį pasiuntė velniop.
Išskubėjo į frontą
Vaikinas nesigaili, kad išskubėjo kariauti savanoriu. Sakė, jei būtų sveikas, antrą kartą irgi padarytų lygiai tą patį, nes yra savo šalies patriotas. Mokykloje ne tik mėgo išdaigas, bet ir lankė įvairias sporto treniruotes. Buvo lieknas, bet fiziškai stiprus, dirbo statybose, medžio apdirbimo ir metalo liejimo įmonėse.
Fronte pateko į 57 mechanizuotą pėstininkų brigadą, kuri bazavosi toliau nuo fronto, o į mūšius buvo siunčiama trumpam laikui pakeisti pavargusius dalinius. Kitu metu remontavo karines mašinas, dalyvavo apmokymuose. Vaikystėje svajojęs būti gydytoju Denisas kariuomenėje užsirašė į paramedikų kursus ir tapo fronto sanitaru. Sužeidimus patyrė Bachmuto apylinkėse, sprogus prieštankinei minai.
„Mus tada pasiuntė padėti išsaugoti šturmo grupės užimtų teritoriją. Ją savaitę gynėme, bet paskui buvo duotas įsakymas trauktis, ir privalėjome dengti atsitraukiančią brigadą. Bėgau į kitą kelio pusę ir staiga tamsa. Atsibudęs supratau, kad esu sužeistas ir nešamas į užnugarį. Noriu pažiūrėti, kiek valandų – nėra rankos. Žvilgtelėjau į kojas – šios dingusios“, – pasakojo vaikinas.
Per tą ataką buvo sužeisti septyni bendražygiai, o kiek tiksliai žuvo, Denisas nežino.„Ligoninėje pradžioje buvau labai prislėgtas. Atvažiavusi iš Lenkijos mama irgi gniuždė, nes į mane žiūrėdama nuolat pravirkdavo. Pagelbėjo pokalbiai su psichologu. Jis patarė kurti ateities planus, siūlė mokytis informatikos, kad toje srityje galėčiau dirbti. Pasakiau, kad kažkada irgi svajojau tapti psichologu, o šis sako šaunu, mokykis, įgyvendink svajonę. Taip ir darau“, – pasakojo sužeistasis.
Denisas ligoninėje matė, kad geriausios psichinės būsenos yra tie sužeistieji, kuriuos dažnai lanko artimieji ir globoja mylima moteris, todėl fronte kovojantiems kariams pataria nesipykti ir puoselėti gerus santykius su partnerėmis.
„Kariai su manim labiau nori šnekėtis, nei su kitais psichologijos studentais. Žino, kad problemas išmanau ne teoriškai, o pats esu viską išgyvenęs ir nepalūžau, todėl į patarimus žiūri rimtai, labiau įsiklauso. Tačiau daugybė vaikinų prisipažįsta, jog būnant fronte santykiai su partnere komplikavosi arba nutrūko“, – kalbėjo Denisas.
Tai, jog partnerės globa padėjo išvengti depresijos, patvirtino kiti du kojos netekę kariai – trisdešimtmetis Grigorijus Vorobjovas ir 45 metų Vitalijus Loboda. Pastarojo santykiai su žmona komplikavosi gerokai anksčiau iki karo, todėl pora prieš penketą metų išsiskyrė.
„Gulėdamas ligoninėje nepaprastai džiaugiausi, jog buvusi žmona pamiršo nesutarimus ir kasdien mane lankė, kaip kad dažnai lankė ir su ja gyvenantys du paaugliai mūsų sūnūs. Lankė ir draugai, giminaičiai, o tai labai padėjo, suvokiau, kad naujame gyvenimo etape nebūsiu vienas, kad bus į ką atsiremti“, – kalbėjo kairę pėdą praradęs Vitalijus.
Permąstė gyvenimą
Kariauti savanoriu išėjęs vyriškis teigia, jog po sužeidimo daug ką permąstė ir suvokė, kad ne viską gyvenime darė gerai, kad ne visi jo poelgiai buvo teisingi. Tai supratęs, už daug ką atsiprašė sūnų ir buvusios sutuoktinės.
„Iki karo buvau užsidaręs savyje ir tylenis, dirbau buitinės technikos remonto įmonės administratoriumi. Lankiau karatė treniruotes, dalyvavau varžybose, bet su žmonėmis stengiausi nesuartėti. Dabar tapau kitoks – džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir trokštu bendrauti, skambinu ir lankau draugus, kuriu ateities planus, noriu keliauti po pasaulį bei parodyti jį sūnums“, – kalbėjo kyjivietis.
Vitalijus neslepia, jog po sprogimo tapo religingas, ėmė lankytis cerkvėje, melstis už artimuosius ir bendražygius, nors iki karo buvo netikintis. Karys mano, kad jį nuo žūties apsaugojo Dievas, į kurį lemtingą naktį kreipėsi pagalbos prieš išeidamas į užduotį.
„Atsiskyriau tada nuo visų ir atsiklaupęs ant kelių ėmiau melstis. Tai turėjo būti pirmoji kovinė užduotis, mūšio krikštas, todėl buvau išsigandęs, kad galiu žūti. Kreipiausi į Dievą su prašymu, kad apsaugotų mane ir bendražygius, o jei kas atsitiks – kad globotų sūnus ir buvusią sutuoktinę bei artimuosius“, – pasakojo vyriškis.
Antrą valandą nakties su šturmo grupe išėjęs į užduotį ir sėlindamas mišku priešo įsitvirtinimų link, Vitalijus nepastebėjo bei užmynė ant „lapeliu“ vadinamos minos. Išgirdo sprogimą ir pamatė po kojomis baltos ugnies blyksnį, panašų į tą, koks būna įsijungus suvirinimo aparatui. Bendražygiai uždėjo turniketą ir dviese penkias valandas jį nešė iki stabilizacinio punkto, o paskui buvo pasiųsti atgal į priekinę liniją ir abu žuvo. Iš viso tada į šturmo grupės žygį išėjo aštuoni kariai, iš kurių šeši žuvo.
„Jei ne sužeidimas, galimai būčiau žuvęs ir aš, todėl dėkoju Dievui už gyvybę, meldžiuosi už kritusius bei kovojančius brigados karius ir visiškai nepergyvenu dėl to, kad netekau pėdos. Kariuomenėje išbuvau tris mėnesius, du iš jų apmokymuose, o fronto zonoje tik savaitę, bet to užteko, kad suprasčiau tiek karo beprotybę, tiek draugystės ir meilės svarbą bei tai, kad gyvenimas yra nuostabus“, – kalbėjo Vitalijus.
Mylimoji Diana
Tai, kad 30 metų sutuoktinis Grigorijus iš fronto namo grįžo be kojos, savotiška sėkme laiko ir 28 metų Diana Vorobjova. Kai šią porą prieš metus užkalbinau Kyjivo geležinkelio stotyje, Grigorijus buvo ką tik išrašytas iš ligoninės, neturėjo protezo ir vaikščiojo pasiremdamas ramentais. Sutuoktinis po iškentėtų operacijų ir gydymo atrodė pavargęs ir pablyškęs, tačiau abu spinduliavo džiaugsmu, o Diana mylimąjį švelniai prilaikė, glostė jo delną, glaudėsi.
Paklausiau, ar nekilo noras palikti neįgaliu tapusio vyro ir ar įsivaizduoja, kokie sunkumai laukia ateityje.
„Mūsų santykiuose niekas nepasikeitė – kaip mylėjome vienas kitą, taip ir mylime. Nebijau jokių sunkumų, nes mes ir iki tol sunkiai dirbome, daug ką patyrėme, tačiau visada buvome ir likome darni pora. Svarbiausia, kad grįžo gyvas, už tai meldžiausi dieną ir naktį“, – kalbėjo mergina.
Pora prieš šešerisu metus susipažino Čekijos sostinėje Prahoje, kur abu buvo išvykę uždarbiauti ir dirbo vienoje gamykloje. Diana užaugo Lvivo, o Grigorijos – Žitomiro regione, o grįžę iš Čekijos įsikūrė Ukrainos sostinėje Kyjive.
Diana buvo technikume įgijusi ryšininkės specialybę, o Grigorijus inžinieriaus elektriko, tačiau Kyjivo centre surizikavo įkurti savo kavinukę. Jai vadovavo žmona, nes sutuoktinis papildomai įsidarbino vienoje firmoje kurjeriu. Pastarąjį darbą ketino po pusmečio mesti ir kurti antrą kavinę, tačiau okupantų įsiveržimas viską sujaukė. Kavinukę teko uždaryti, o Grigorijus išskubėjo kovoti.
„Į armiją įstojau, nes buvau įsitikinęs, kad tai natūrali visų vyrų pareiga karo metu. Iš pradžių pasiuntė saugoti strateginį objektą Ternopilyje, bet pasiprašiau į frontą. Po apmokymų patekau į kovas Charkive, vėliau Bachmute, kur viskas ir atsitiko.
„Tą naktį trys nedidelės Nacionalinės gvardijos šturmo grupės ėjome į užduotį, bet patekome į pasalą. Priešas mus pastebėjo ir sekė, o kai norėjome pereiti kelią, atidengė ugnį. Šaudė iš arti, iš kokių 15–20 metrų, mes atsišaudėme ir traukėmės, o tada pajutau skausmą kojoje, kulka pataikė tiesiai į blauzdos kaulą“, – pasakojo vaikinas.
Stotyje atsisveikindamas vaikinas pasakė, jog planuoja studijuoti informatiką ir dirbti nuotoliniu būdu, o Diana ketino kuo greičiau pagimdyti nuo mylimojo vaiką. Prieš kelias dienas susirašėme ir paaiškėjo, kad pora susilaukė pirmagimio sūnaus Zacharo. Berniukas gimė sveikas, auga gerai. Grigorijaus sveikata irgi pagerėjo, vaikinas gavo kojos protezą, vaikšto be ramentų, studijuoja, planuoja vėl atidaryti kavinę.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kyjivo, Ukraina
