Vis tik, viešas jausmų išreiškimas per kūrybą – tai seniai žinomas būdas, kuriuo menininkai, įskaitant muzikantus, pasidalija savo vidiniais išgyvenimais. Tai leidžia jiems ne tik atsikratyti emocijų, bet ir rasti ryšį su savo auditorija, kuri gali atpažinti ir pajusti tai, ką jie patiria.
Tačiau kai šie jausmai tampa vieši ir pasiekia didžiulę auditoriją, kyla klausimas, ar toks išsikalbėjimas yra sveikas tiek kūrėjui, tiek jo aplinkai.
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su psichologu, psichoterapeutu Gediminu Navaičiu, kuris plačiau paaiškino, ar yra naudinga atlikėjams viešai atskleisti savo jausmus per kūrinius.
Kiekvienas santykių pabaigą išgedi savaip
Nutrūkę santykiai dažnai palieka tuštumą ir skausmą, primenantį netektį. Gedulas nėra vien susijęs su artimojo netektimi – žmonės išgyvena netekties jausmą ir dėl nutrūkusių santykių, prarastų svajonių ar kitų svarbių gyvenimo patirčių.
Anot psichologo G. Navaičio, nustatyti, kas yra sveika, o kas nesveika santykiuose, yra sudėtinga, tačiau žmogus, neturintis psichinės sveikatos specialisto žinių, dažnai pajunta, kai tam tikros ribos jau būna peržengtos.
„Tos ribos, jos yra daugelyje sričių, tradicijose, kitų žmonių patirtyse įtvirtintos. Gedėjimas, kuris trunka metus, yra didelės dalies visuomenės pripažįstamas kaip galimas, žvelgiant psichinės sveikatos požiūriu“, – aiškina jis.
Pasak pašnekovo, jeigu gedėjimas peržengia šią laiko ribą, dažnai žmogui reikia psichoterapinės pagalbos, kad jis susitvarkytų su savo jausmais.
„Negalima teigti, kad žmogui, kuris gedi, yra nustatyti privalomi laiko intervalai, kurie būtų vienodi visiems. Tai yra labai individualu“, – paaiškina jis.
G. Navaitis sako, kad gedėjimą galima pratęsti, klausiant savęs, ar norėčiau, kad apie mano liūdesį ir išgyvenimus sužinotų daug žmonių, įskaitant ir pašalinius, nesusijusius asmenis.
„Atsakymas yra įvairus: vieniems žmonėms nesinori savo jausmų atskleisti, o kiti žmonės išsikalba, išsiverkia, išsisako ar dar kitu būdu išreiškia jausmus ir taip nuo jų išauga“, – teigia jis.
Pasak psichologo G. Navaičio, pateikti visiems vienodą rekomendaciją vargu ar galima, tačiau yra randamas vienas niuansas, kuris yra svarbus.
„Visais atvejais, jei nusprendžiu tylėti, arba, priešingai, pasirinkti išsipasakoti ir pasidalinti savo jausmais, tai yra mano pasirinkimas. Tačiau svarbu atsižvelgti į kitus žmones, su kuriais esu susijęs ir apgalvoti, ar mano elgesys jų neskaudina“, – sako psichologas.
Jausmus reiškiame skirtingai
Pasak G. Navaičio, jei elgesys sukelia neigiamus išgyvenimus kitiems, yra būdų, kaip išreikšti savo jausmus, kad tai netrukdytų ir nesukeltų diskomforto aplinkiniams.
Paklaustas apie tai, ar atlikėjams jausmų „išdainavimas“ padeda jiems išgyti, psichologas teigia, kad žmonės yra skirtingi, todėl tikėtina, kad kai kuriems tai gali padėti, o kitiems priešingai – pasunkinti padėtį.
„Dažnai mes nežinome, kaip tinkamai kalbėti ar klausti apie panašius įvykius. Dalis žmonių nežino, kaip išreikšti savo nuomonę ar jausmus šiais klausimais“, – teigia psichologas.
Jis taip pat pažymi, kad nesame primityvūs žmonės, nesugebantys pasakyti, ar kažkas mums patinka, ar ne, ar pritariame, ar nepritariame, ar tai yra teisinga, ar klaidinga.
„Kodėl mūsų kalba ir mąstymas apie šias problemas dažnai stringa? Atsakymas slypi tame, kad nežinome visų aplinkybių. Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir bendravimo būdą, kuris atsinešamas iš vaikystės ir gali labai skirtis“, – aiškina jis.
Anot G. Navaičio, mes galime elgtis vienaip, tačiau mūsų pažįstami gali pasirinkti visai kitą požiūrį ir veiksmus. Psichologas pabrėžia, kad svarbiausia yra stengtis neskaudinti artimųjų. Jausmus galima išreikšti būdais, kurie nėra tiesiogiai susiję su konkrečiu įvykiu, taip išvengiant papildomų emocinių sukrėtimų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
