Bene mažiausioje Zarasų rajone Antalieptės seniūnijoje stovi pribloškiančio dydžio vėlyvojo baroko architektūros paminklas – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.
Vėlyvasis barokas Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius (1600–1790). Šiam stiliui būdingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo pasirinktu pastato dydžiu ir formų elementais.
Pastoliai nesaugūs
Mūrinė Šv.Kryžiaus Atradimo bažnyčia stovi pačiame Antalieptės centre, medžiais apaugusio šventoriaus viduryje. Tribokštė, vienanavė, ištęsto simetriško plano bažnyčia dominuoja gyvenvietės panoramoje ir vaizdingame Šventosios upės slėnio kraštovaizdyje.
Stovėdamas prieš ją pasijunti mažas lyg skruzdė, o įžengus vidun apima sumaišties ir gailesčio jausmas. Bažnyčia kimšte prikimšta pastolių! Jau keliolika metų jie gąsdina parapijiečius, siauru koridoriumi einančius į pamaldas. Jos vyksta sekmadieniais atitvertoje bažnyčios koplyčioje, kunigas atvažiuoja iš kaimyninės Daugailių parapijos. Dabar bažnyčios niekas neremontuoja.
„Pastoliai veikiau butaforiniai. Jei kas sugalvotų jais kabarotis, tikrai įlūžtų, mat lentos per daugybę metų visai sunyko“, – sakė Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius.
Vienuolių palikimas
Apie 1700 metus Ukmergės paviete pulkininko Jono Mykolo Berlič-Strutinskio globojami Antalieptėje apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai. 1732 metais vienuolynui buvo priskirti Gutaučių, Padusčio, Purvynės ir Kuitenių kaimai, pradėta statyti mūrinė bažnyčia, kurios statyba baigta 1763 metais.
1746 metais mirus J. M. Berlič-Strutinskiui, vienuolius globojo ir bažnyčios bei vienuolyno statybą finansavo jo sūnus Juozapas Strutinskis – Šeivių, Šakynos ir Vyžuonų seniūnas su žmona grafaite Rože Pliateryte.
Vienoje bažnyčios ašyje yra stačiakampė nava, už ją siauresnė ir žemesnė presbiterija, į pietryčius siaurėjanti apsida ir dar žemesnė dviaukštė zakristija (antrame aukšte buvo vienuolių koplyčia). Ją užbaigia banguotų formų laiptinė ir bokštas virš jos. Už presbiterijos, bažnyčios gale, yra žemesnis priestatas su nedideliu barokiniu bokšteliu. Čia buvo koplyčia. Po bažnyčia yra erdvūs rūsiai, dviejų stulpų eilėmis padalyti į tris navas. Čia buvo 12 katakombų su šios bažnyčios fundatorių ir vienuolių palaikais.
Seniūnas, šviesdamas žibintu, kviečia nulipti kopėčiomis į milžinišką tamsų drėgną rūsį. Nejauku. Čia mėtosi žmonių kaulai.
Šiaurės vakariniame (pagrindiniame) bažnyčios fasade yra du kvad¬ratinio plano vėlyvajam barokui būdingų formų, trijų tarpsnių bokštai, o tarp jų – vargonų choras. Bokštai su kryžiais. Tarp bokštų įkomponuotas frontonas, puoštas trimis nišomis. Viršuje jis užbaigtas tribūna. Navų ryšys su zakristija – nedarnus.
Bažnyčios interjeras paprastas. Medinės navos lubos ištapytos augaliniais ornamentais ir debesų kamuoliais. Vargonų chorą laiko trys arkos. Parapetas kiek lenktas, suskaidytas sudvejintų menčių. Bažnyčios Didįjį altorių puošia XX a. sienų tapyba, o šoniniai altoriai – baroko formų, su stačiakampėmis kolonomis ir kompozicinio kapitelio sudvejintais piliastrais.
Bažnyčia tapo cerkve
Po 1831 metų sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, o joje įrengta arklidė. 1832 metais ji atiduota stačiatikiams ir paversta cerkve. Bokštai buvo pažeminti vienu tarpsniu ir apvainikuoti pseudorusiškais svogūnėliais, nugriauta viršūnė, o apačia papuošta dobilo lapo formos arka. Tuomet buvo pakeistas pagrindinio fasado viršus ir bažnyčios interjeras. 1851 metais pašventinta bažnyčia tapo parapijine stačiatikių cerkve, kurioje įsikūrė iš Rusijos atvykusios vienuolės.
1858–1861 metais cerkvė buvo remontuota. Pagal jaunesniojo inžinieriaus Fesalonickio sudarytą ir Kauno gubernijos architekto fon Mikvico patikrintą darbų sąmatą 1873 metais cerkvėje vėl vykdyti remonto darbai. Remontuotas pastatas ir 1899 metais, o 1906 metais zakristija pritaikyta
Šv. Aleksijaus II cerkvei.
Stačiatikiai savaip tvarkėsi iš katalikų atimtoje bažnyčioje: dailias presbiterijos freskas užtapė žydra spalva, panašaus likimo sulaukė ir Didžiajame altoriuje buvęs Šv. Kryžiaus Atradimo – Šv. Elenos paveikslas.
Pranašiška legenda
Antalieptiškiai ir apylinkių gyventojai labai ilgėjosi savo buvusios šventovės, jautė didelę skriaudą ir tikėjosi, kad kada nors teisybė bus atkurta. Todėl apie bažnyčią ir jos požemius buvo sukurta nemažai legendų.
Vienoje jų pasakojama, kad šaltą žiemos naktį prie cerkvės priėjo trys lietuviškai kalbantys vyrai ir paprašė sargo įleisti į vidų. Nenorėjo sargas įsileisti prašalaičius, bet išsigandęs sutiko. Vyrai užrišo jam akis ir nusivedė į požemius, slaptais urvais su juo nusileido gilumon ir atrakino mažą kambarėlį, kuriame buvo dvi baigiančios degti žvakės ir dvi skrynios: viena pilna bažnytinių žvakių, kita – varinių pinigų. Vyrai pakeitė žvakes, o sargą apdovanojo variokais.
Kitame kambaryje sargas vėl išvydo dvi skrynias: viena jų buvo pilna žvakių, kita – sidabrinių pinigų. Ir trečiame kambaryje stovėjo dvi skrynios: viena pilna žvakių, kita – auksinių pinigų. Vyrai visur keitė žvakes, o sargą apdovanojo pinigais. Išeidami prigrasino sargą tris dienas tylėti, o ketvirtą viską papasakoti savo ponui.
Sargui labai įdomu buvo sužinoti, kiek tos uždegtos žvakės degs, tad apie tai pasiteiravo vyrų. „Jos degs ilgai, – atsakė jie, – iki mes ateisime, o kai ateisime, bus nebe cerkvė, bet vėl mūsų bažnyčia...“ Šios legendos būta pranašiškos: bažnyčia buvo grąžinta katalikams.
1915 metais rusės vienuolės iš Antalieptės pabėgo, o vokiečiai bažnyčioje įrengė garažą, laikė karo belaisvius ir patys apsigyveno. Ieškodami bažnyčios rūsiuose vertybių ir turtų, vokiečiai išvartė karstus, kai kuriuos jų sulaužė ir sunaikino.
1918 metais, kuriantis nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia vėl atiteko katalikams. Tuo metu Antalieptėje atsirado didelis lietuvybės propaguotojas kunigas Stanislovas Stakelė. Jis ėmėsi bažnyčios remonto, jos atnaujinimo, parūpino reikalingus liturginius rūbus, apeigoms naudojamus indus. Bažnyčioje netrukus buvo pradėtos laikyti pamaldos, o 1921 metais Antalieptei suteiktos, tiksliau, grąžintos, parapijos teisės.
Kunigą S.Stakelę pakeitęs klebonas kunigas Dionizas Vaitkevičius tęsė bažnyčios atnaujinimo darbus: atstatė altorius, atnaujino kryžius, išplėtė kapines ir nustatė parapijos ribas. Kiek vėliau klebonas kunigas Pranciškus Strakšas bažnyčios išorę nutinkavo ir nudažė. Jį pakeitęs klebonas kunigas Petras Remiaza, pasikvietęs dailininką V.Bičiūną, išdekoravo bažnyčios vidų, o klebonas kunigas Antanas Kripaitis šventovę papuošė paveikslais, įtaisė nemažai suolų.
1959 metais pagal P. Andrijausko projektą bažnyčia vėl dekoruota ir restauruota, 1977 metais perdažytas jos eksterjeras.
Kodėl darbai sustojo?
„Šiemet mūsų restauratoriai vėl sugrįš į Zarasų rajono Antalieptės bažnyčią. Ji prieš keliolika metų buvo pradėta restauruoti, pakeistas stogas, atstatyti bokštai, langai, tačiau susidūrus su problemomis darbai sustojo. Mat bažnyčia buvo pertvarkyta į cerkvę, tad atkurti ją kaip katalikų bažnyčią pasirodė itin sunku, reikėjo atlikti ne vien avarinius darbus. Atlikus vieną darbų etapą, valstybė pristigo pinigų. Vienas graudesnių šios dienos vaizdų – bažnyčios viduje stūksantis pastolių miškas“, – sakė Kultūros paveldo departamento (KAD) direktorė Diana Varnaitė.
Specialistės teigimu, Panevėžio vyskupija, KPD departamentas, Zarasų savivaldybė ir parapija vieningi kaip niekada – tokią nuostabią bažnyčią reikia restauruoti.
„Aš optimistė, pastoliai iš bažnyčios išnyks dar šiemet. Tik reikia nenuleisti rankų. O kad žmonės Antalieptėje jų nenuleidžia, akivaizdu. Antalieptės vienuolyno pastatuose įsikūrusi bendruomenė garsėja labai aktyvia veikla. Pagal parengtus projektus Antalieptės vienuolyno pastatuose ketinama įrengti svečių namus. Negavę finansavimo vienoje institucijoje, paveldo saugotojai beldžiasi į kitą. Tik tokie žmonės pasiekia savo tikslą“, – Antalieptės gyventojus gyrė D.Varnaitė.
Parengta pagal Garbės kraštotyrininko Jono Nemanio surinktą medžiagą
Antalieptės centre, į rytus nuo Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčios, stovi dviaukštis, stačiakampio plano su dviem rizalitais pastatas su pusrūsiu – buvęs vienuolynas.
Antalieptėje apsigyvenę basųjų karmelitų vienuoliai 1732–1734 metais čia pastatė medinius vienuolyno rūmus, kurių teritorija buvo apie 7,5 ha. Trečdalį šio ploto užėmė sodas ir parkas, kurio viduryje buvo du tvenkiniai ir stovėjo liepomis apsodinta aštuonkampė altana. Užbaigus Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčios statybą, vienuoliai 1804–1830 metais vietoj medinio pastatė mūrinį dviejų aukštų pastatą, kuris požeminiu perėjimu jungėsi su bažnyčia.
Manoma, kad vienuolyno projekto autorius – architektas Adomas Frankas. Be pagrindinio pastato, vienuolynui priklausė ir kiti ūkiniai pastatai: gyvenamasis namas, daržinė, klėtis, skalbykla, arklidė, ledainė, špitolė, klebonija, administracinis ir ūkinis pastatai, 91 valakas 2,5 margo žemės, aštuoni ežerai ir malūnas Zarasuose.
1832 metais vienuolynas buvo uždarytas. 1893 metais jo patalpose buvo įkurtas stačiatikių antros klasės vienuolynas. 1906 metais, norint sustiprinti stačiatikių tikėjimą, prie vienuolyno buvo įsteigta mergaičių mokytojų seminarija ir ūkio mokykla, kurias lankė tik rusų valdininkų vaikai ar iš Rusijos atvežti moksleiviai.
1915 metais, artėjant frontui, vienuolės pabėgo į Rusiją. Tuomet laisvose jo patalpose įsikūrė vokiečių karinis štabas.
1918–1919 metais vienuolyno rūmuose buvo įsikūręs Antalieptės valsčiaus revoliucinis komitetas.
1919 metais vienuolyno patalpose buvo įkurta lietuviška mokykla. Tačiau 1920 metais, į Antalieptę atvykus Moterų kultūros draugijai, kuri vėliau tapo Švenčiausios Jėzaus Širdies moterų kongregacija, jai buvo atiduoti vienuolyno rūmai, sodas ir ūkis. Sumanių vienuolių pedagogių B.Raugaitės, K.Švagždaitės ir B.Vizgirdaitės dėka Antalieptėje buvo įsteigta žemės ūkio mokykla, o 1924 metais ją perkėlus į Salas (Rokiškio rajonas), buvo organizuota mergaičių žemės ūkio mokykla.
XX a. pradžioje prie vienuolyno rytinio fasado buvo pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.
Vasarą vienuolynas virsdavo kunigų poilsio namais. 1930 metais prie Šventosios upės krantų įsikūrusiame vienuolyne vasarą panoro praleisti Vilkaviškio vyskupijos koadjutorius vyskupas Mečislovas Reinys ir Šventojo Sosto nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Ričardas Bartolonis. Kurį laiką čia ilsėjosi 1933 metais iš Sovietų Sąjungos grįžę kunigai kankiniai, tarp jų ir vyskupas Teofilis Matulionis.
1958–1976 metais vienuolyno rūmuose buvo įkurdinta Antalieptės žemės ūkio mokykla, kuri vėliau pertvarkyta į žemės ūkio technikumą.
Likviduoto technikumo bazėje 1977 metais įsikūrė tarpmokyklinis mokymo kombinatas, o nuo 1991 metų – klebonija ir biblioteka.
Nors vienuolyno rūmai nepasižymi ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau turi vertingą plano ir tūrių kompoziciją, sukurtą tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas.
Liudmila Rybnikova
