Paskutinis lašas, paskatinęs parvykti į Lietuvą, pasak alytiškio, buvo atsiradęs svetimumo jausmas ir vertybių perkainojimas. Ir nors kažkada, kalbėdamas su tėvu, jaunas vyras tikino, kad kaime tai jau tikrai niekada negyventų, Londono šurmulį jis iškeitė į sodybą Alytaus rajone, gamtos apsuptyje.
„Alytus labai pasikeitęs, atsinaujinęs. Sugrįždamas atostogų visuomet juo žavėdavausi, bet dabar, regis, viską pamatau dar kitomis akimis. Nėra skubėjimo, to milžiniško tempo, čia tiesiog tobula gyventi išsiilgusiems ramybės, žalumos, pavargusiems nuo automobilių spūsčių“, – pagyrų gimtajam miestui negailėjo Edgaras.
Atsirado svetimumo jausmas
Vyras atviras: emigravo, kaip ir daugelis, vedinas noro užsidirbti. 2009 metais buvo sunkmetis, darbai Alytuje nesimėtė, tad Edgaras išvyko pas giminaičius į Angliją. Čia jis trumpam padirbėti atvykdavo ir iki tol, bet išbūdavo 2-3 mėnesius, kol galop, po trečiojo tokio išvažiavimo, kitoje šalyje pasiliko ilgiems metams.
Edgaras prisimena, kad tąkart daugelis jo draugų vyko darbuotis į užsienį. O jam pačiam, tuo metu būnant 22 metų, gyvenimas Londone ir jo tempas labai žavėjo. Svarbiausia buvo jaustis nepriklausomam, uždirbti pinigus, patiko, kad miestas, rodos, nemiega nei dieną, nei naktį.
Čia nuolat būdavo veiksmo. Atrodė – ko gi daugiau reikia jaunam žmogui.
Tačiau ilgainiui, metams bėgant, vertybės pradėjo keistis, o širdis vis labiau gręžėsi Tėvynės link.
„Važiuodamas į darbą sugaišdavau 2-3 valandas. Ir tai tik į vieną pusę. Tapo gaila laiko. Aplink – daug kultūrų, žmonių, visi nuolat kažkur skuba. Draugai pamažu taip pat ėmė traukti į Lietuvą ir čia kurti savo gyvenimus.
Vieną dieną susimąsčiau: kas mane čia laiko? Pradėjau jaustis svetimu, atėjo suvokimas, kad nesu ten, kur turėčiau būti, kad savo šeimą noriu kurti Lietuvoje. Ir nėra laiko atidėlioti, mat turiu visas galimybes grįžti namo ir reikia pagaliau tą padaryti“, – pasakojo Edgaras.
Tad sau duotas pažadas, kad vieną dieną sugrįš – buvo ištesėtas. Alytiškis Lietuvoje jau – 9 mėnesius. Prieš tai jis pasirūpino namo Alytaus rajone statybomis, susitvarkė darbinius reikalus, ir šiandien drąsiai gali sakyti, jog „esu namie“.
Tęsia pradėtus darbus
Anglijoje Edgaras sėkmingai darbavosi statybų srityje, montavo gipskartonį. Sukaupė daugybę praktinių ir teorinių žinių, kurias dabar sėkmingai pritaiko dirbdamas visoje Lietuvoje.
„Visus tuos metus dirbau statybų sektoriuje, tapau darbų vadovu. Grįžtant žinojau, kad imsiuosi to paties. Patinka, jog nesu „pririštas“ prie vienos darbo vietos. Važiuoju į įvairius objektus visoje Lietuvoje ir esu patenkintas tuo, ką darau“, – kalbėjo vyras.
Kaip pats sako, nors atrodė, kad parvažiavus viskas bus paprasta, pirmasis pusmetis prilygo tarsi savotiškam persilaužimo laikui. Viena yra grįžti atostogų, visai kas kita – po ilgo laiko įsitvirtinti ir įsisukti į darbus. Edgaras yra dėkingas vienos Alytuje veikiančios statybų įmonės vadovui už pagalbą užmezgant kontaktus ir suteiktas galimybes.
Aistra – sportas ir kelionės
Nors darbas pareikalauja nemažai fizinių jėgų, tačiau alytiškis, kur bebūtų, po darbų skuba į sporto klubą. Jau daugiau kaip dešimt metų sportuojantis ir gerą fizinę formą palaikantis vyras sako, jog tai – jo gyvenimo būdo dalis, kuriai skiria netgi šešias dienas per savaitę.
„Anksčiau buvau labai lieknas. Norėjosi, kad kūno formos pasikeistų, atsirastų daugiau svorio, tvirtumo. Dėl šios priežasties ėmiau sportuoti ir taip „užsikabinau“, kad savo gyvenimo be to neįsivaizduoju. Po dienos darbų sporto salėje atsipalaiduoju, „išsikraunu“ ir jaučiuosi kur kas geriau, ugdau ištvermę, valią“, – sakė Edgaras.
Jo teigimu, jis toks žmogus, kad vietoje sėdėti negali – nuolat reikia veiklos. Tad kita alytiškio aistra – kelionės, kurioms taipogi stengiasi atrasti laiko. Kasdienybei spalvų suteikia ir ekstremalūs pojūčiai, adrenalinas, kurie alytiškiui – tarsi varomoji jėga.
Vyras nepabijojo šokti parašiutu, įkopti į aukščiausią – beveik 3 km 500 m – Pirėnų viršukalnę. Kopimas truko dvylika valandų.
„Gyvenimas kupinas atradimų, netikėtumų, patirčių. Išties daug kas keičiasi, tačiau įsitikinau, kad yra pamatiniai dalykai, kurių joks laikas paveikti negali: tai – namų ilgesys, pilnatvės jausmas būnant ten, kur ir yra tavo šaknys.
To neatstos jokie pinigai. Ir taip, kartais tam suvokimui reikia laiko. Tikiu, kad mano pavyzdys paskatins grįžti tuos, kurie tikrai to nori, bet dar vis kažko laukia“, – teigė Edgaras.
Autorius: Raimonda Bernatavičienė
