Pasak „Obozrevatel“, V. Suškovas buvo Ukrainos karinių oro pajėgų pareigūnas. Prieš mirtį jis spėjo padaryti paskutinį žygdarbį – atmušė raketą, kuri galėjo pražudyti šimtus nekaltų civilių. Tačiau tai nepalengvina jo žmonės Irinos netekties skausmo.
Moteris „Facebook“ parašė savo mirusiam vyrui skirtą laišką, kuriame apgailestauja, kad vietoj pirmųjų vestuvių metinių dovanos ji turėjo išrinkti vainiką savo vyro kapui.
Širdį veriantis laiškas
Irinos laiškas kaip mat išplito socialiniame tinkle ir buvo pasidalintas daugiau nei 25 tūkstančius kartus.
„Ruošiuosi parašyti baisiausius žodžius savo gyvenime. Rašysiu rusiškai, paskutinį kartą, nes šia kalba kalbėjau tik su tavimi. Negaliu nerašyti, noriu, kad visas pasaulis žinotų, koks buvai. Ir be tavęs galiu daryti tik vieną – rašyti.
Sėdžiu šalia savo mirusio vyro. Mano gyvenimas guli šalia manęs uždarame karste. Mano gyvenimas, kuris šluostė mano ašaras ir sakė, kad niekada neišeis. Kuris visą naktį glostė, kai buvo blogai. Kuris didžiavosi manimi kiekviename žingsnyje. Ir aš didžiavausi tavimi. Dėkojau Dievui, kad tu esi. Dabar aš jau nebeegzistuoju.
Nepažįstu tyresnio, malonesnio ir vertesnio Žmogaus. Tu buvai geriausias visame kame. Ne todėl, kad tu mano. Tu viską darei gerai. Visur tave vertino.
Visi tavo žodžiai skamba mano ausyse. Tik mieli, niekada kitokių ir nesakei. Jei mūsų namuose atsirasdavau kažkas šaunaus, visada sakydavai, kad turime pasidalinti. Jei kas nors nutikdavo, ištverdavau tik dėl tavęs. <...>
Iš tarnybos grįždavai pilnomis kišenėmis šokoladinių saldainių, kad man nebūtų liūdna. Ir viską, ką pasiimdavai su savimi, visada duodavai ir kitiems, kad parodytum, kaip gaminu. Tu niekada nieko nebijojai, nė karto. Šypsodavaisi net tada, kai viskas būdavo blogai. „Aš šiltai apsirengęs ir gerai maitinuosi“, – sakydavai visais gyvenimo atvejais.
Kūrei planus metams į priekį, kad važiuosime pas tėvus. „Ar kada nors tau ko nors neatsakiau?“ Atsakydavai į visas mano kvailiausias nesąmones. „Pasirūpinsiu tavimi ir viskas bus gerai, mes turėsime daugiau vaikų“, „Koks darbas, svarbiausia, kad būtum sveika ir laiminga“, „Noriu tokios mažos mergaitės kaip tu“, – sakei kiekvieną Dievo duotą dieną.
Ir visada padėdavai, galėdavau prašyti bet ko. „Ar tu vadas?“, – juokavai su gudria šypsena. „Blogiau. Esu vado žmona“, – atsakiau ir pabučiavau tau nosį.
Galėjau tau pasakyti tai, ko jie niekada niekam nepasakojau, o tu visada mane suprasdavai.
Kai susituokėme prie mano vardo telefone pridėjai namą ir pasakei: „Dabar tu mano namai amžiams“.
Žinojau, kokie būsime nepakeliami senatvėje („zzzaya, keptuvė vėl ne vietoj“, „zzzzy, zzzy, kas gėrė kavą ir neišmetė kapsulės“.). Žinojau, kokias akis turės mūsų vaikai. Ilgai galvojau, ką tau padovanoti pirmųjų vestuvių metinių proga. O teko rinkti vainiką tavo kapui. Paskutinio pokalbio metu sakei, kad saugai mano miegą. Dabar saugosiu tavąjį visą likusį gyvenimą.
Esi karininkas, laikeisi garbės kodekso, apie kurį tos kalės net negirdėjo. Tu esi mano širdis! Tu esi mano siela! Buvo ir bus. Be galo tave myliu ir didžiuojuosi tavimi.
Prakeikiu šiuos fašistus dėl tavęs, mielasis, už mūsų negimusius vaikus, už pavogtą gyvenimą, tavo ir mano.
Sėdžiu šalia savo mirusio vyro. Esu našlė 25-erių. Mano gyvenimą pavogė ne žmonės. Mano gyvenimą pavogė suknista Rusija“, – „Facebooke“ rašė Irina.
