VL žurnalistė Nijolė Baronienė
Ritualai, kuriais nuo seno pasitinkama grįžtanti saulė, visada turėjo gilią prasmę. Didžioji gamtos virsmo paslaptis baugino ir žavėjo žmonės. Ir dabar Kalėdų laukimas – ypatingas metas. Kauno pašonėje, Mastaičiuose, gyvenantys Liuda ir Arvydas Mediniai tikina, kad tradicinė lietuviška pirtis apvalo kūną ir sielą. Tai – vieta, kurioje nėra laikrodžio ir veidrodžio.
Sustoja laikas
Apie magišką ritualą, kuris vyksta jų pirtyje „Medynė“, Arvydas sutiko papasakoti tik su sąlyga, kad šių eilučių autorė išbandys šios pirties malonumus. ,,Kas yra pirtis? Galima papasakoti, kaip, iš ko ji pastatyta, tačiau tai – tik detalės, nes pirtis yra kur kas daugiau. Tai – sakrali vieta, kurioje žmogus gali pabėgti nuo kasdienybės rutinos, įsiklausyti į save, tapti harmoningesniu, atidesniu sau ir kitiems“, – sakė A.Medinis. Pirtyje, pasak jo, gimsta kita bendrystė, patiriamas pažinimo ir dalijimosi džiaugsmas. Pirtis – tai vieta, kur sustoja laikas, o rūpesčiai lieka anapus slenksčio. O kad tai nepasimirštų, jis ant laiptų, vedančių į pirtį, išdrožė žodžius „Čia palikite dienos rūpesčius“ ir dar pirštą, rodantį, kur tie rūpesčiai turi būti palikti. Taigi liko tik kliautis svetingais šeimininkais ir pasinerti į malonius išbandymus.
Milinto vandens stebuklas
„Augau Būtėnų kaime, netoli Svėdasų. Iš vaikystės pamenu, kaip Kūčių dieną eidavome į pirtį. Kol moterys švarindavo namus, gamindavo maistą, vyrai iškūrendavo pirtį ir pirmieji eidavo į ją. Jiems grįžus, į pirtį eidavo moterys. Tą dieną žmonės būdavo kažkokie kitokie: geresni, malonesni vienas kitam, net didžiausi paniurėliai ir pikčiurnos pasikeisdavo. Gamtos ratas nenumaldomai sukasi. Kalėdos – Maros viešpatavimo pabaiga. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – atgal į šviesą, į viltį“, – žiūrėdamas, ar jau įkaito krosnies pakuroje akmenys, pasakojo Arvydas. Kai jie pakuroje ėmė švytėti, ėmė po vieną medinėmis replėmis ir nardino į kubilą su vandeniu – milino vandenį. Pirtininkas priminė, kad pirtis unikali dar ir tuo, kad čia susijungia keturios gamtos stichijos: ugnis, žemė, oras ir vanduo. Pirmą kartą girdintiesiems, kaip iš kubilo sklinda šių gamtos stichijų ,,meilės daina“, kyla įvairių asociacijų. Klausantis jos užsimerkus, galima pasijusti tarsi ugnikalnio papėdėje. Pasak Arvydo, milintas vanduo ypatingas. Jis – magiškas, pirmapradis, todėl juo pirtininkas siūlo persilieti pirties pabaigoje. Tada bus užtikrinta sakralinė jos galia.
Įgyvendinta svajonė
Gyvendami Kaune, Mediniai neturėjo savo pirties, tad lankydavosi kitų bičiulių pirtyse. Tapę Lietuviškos pirties bičiulių draugijos nariais, ėmė puoselėti senąsias pirties tradicijas. Ilgainiui atsirinko tas pirtis ir tuos pirtininkus, kurių pirtyse gera ne tik kūnui, bet ir sielai. Statydami savo pirtį, jie į talką pasikvietė netoli Trakų gyvenantį Romualdą Račą, kuris daug padėjo įrengiant krosnį. Visa kita Arvydas darė pats. Todėl Medinių pirtis ypatinga – statyta su meile. Ji – ilgai puoselėta svajonė, dėl kurios Mediniai net iš miesto ryžosi pabėgti. Arvydas – buvęs kariškis, jis anksti išėjo į pensiją, tad dabar visą laiką skiria pirtininko profesiniams įgūdžiams tobulinti, mokosi masažo paslapčių, lankosi pirtininkų seminaruose. Neatsilieka nuo jo ir ekonomiste dirbanti Liuda. O kai du vienas kitą mylintys žmonės darniai siekia užsibrėžto tikslo, rezultatai būna puikūs. Svarbiausia, kad ta darna jaučiama visame kame. Jų pirtyje išties nuplaunami visi rūpesčiai, namo grįžti tarsi naujai gimęs.
Turi būti malonu
Beveik visi esame buvę pirtyje, tačiau ne visi galime pasigirti buvę teisingoje pirtyje. Medinių pirtis būtent tokia. Jos šeimininkai malkų netaupo, įkaitina akmenis tiek, kad jų kaitros užtenka iki paryčių. Todėl po kiekvienos procedūros garinėje langas plačiai atidaromas ir garinė išvėdinama. Gaivus oras nuolat cirkuliuoja, tad būnant garinėje jo netrūksta. Esu mačiusi tokių pirčių, kuriose nėra jokio vėdinimo. Malkų tada reikia mažiau, bet grįžti į tokią pirtį nesinori. „Garinėje turi būti malonu. Nereikia lenktyniauti ir kentėti. Visada reikia išgirsti, ką sako kūnas. Jei tik atėjo mintis, kad pabūsiu dar minutėlę, vadinasi, jau laikas – kelkis ir eik“, – pabrėžė pašnekovas. Pirties gurmanams, kurių Lietuvoje vis daugiau, jis surentė tradicinę dūminę pirtį. Joje bus periamasi taip, kaip tai darė mūsų protėviai.
Vandens užkalbėjimas
„Medynėje“ į garinę paprastai einama tris–penkis kartus. Pirmą kartą pasisveikinama su pirtimi, kūnas palengva pratinamas prie temperatūros. Pirtininkas pasemia samtelį vandens ir paprašo esančiųjų garinėje jį paliesti ir palinkėti sau, pirtyje ir toli esantiesiems sveikatos, meilės, sėkmės, taikos. Tada užkalbėtas vanduo pilamas ant akmenų. Pirtyje pasklinda ir visus susirinkusiuosius apgaubia pirmas garas. Ant kūno jis nusileidžia lyg brangiausiais plonytis šilkas. Pirtininkas pila dar kelis vandens samtelius, šnypšdamas nuo akmenų vėl kyla garas. Užsimerkus atrodo, kad šniokščia jūra. Pirtininkas įsitaisiusiesiems ant gultų plačia klevo vėduokle užgena garo gūsį. Darosi šilčiau, bet ne karšta. Apšilus, prasimušus pirmam prakaitui, einama į priepirtį pailsėti ir pasimėgauti aromatinga žolelių arbata, pasišnekučiuoti apie šį bei tą.
Vasaros kvapų simfonija
Antras ėjimas į „Medynės“ garinę vadinamas kvapų simfonija. Ji skirta protui nuraminti, kūnui atpalaiduoti ir sušildyti. Patogiai atsisėdama, iš šaldiklio ištraukta nedidelė beržinė vanta paskleidžia gaivų birželio aromatą. Pirtininkas lyg burtininkas mojuoja beržine vanta su kvapniosiomis vaistažolėmis: vingiorykštėmis, levandomis, čiobreliais, pelynais... Pajutus jų aromatą, prieš akis subanguoja vidurvasario pieva. Pamiršti gruodžio tamsą, atsiduodi praėjusios vasaros prisiminimams. Protas tarsi pasimeta realybėje. Paskutinis kvapų simfonijos akordas – karališkas kėnio kvapas. Jo gaivą visi esantieji garinėje traukia kuo giliau į plaučius. Ir čia pat nosį ima kutenti druskos kristalėlių prisotintas garas. Tai – inhaliacinė druskos procedūra, kitaip vadinama haloterapija. Pasak Arvydo, ją galima atlikti kiekvienam, nes valgomoji druska valo organizmą, veikia antibakteriškai. Į ją įmaišytas bičių pikis skleidžia malonų aromatą. Šis unikalus bičių produktas itin vertas dėmesio. Beje, Arvydas – ne tik pirtininkas, bet ir bitininkas. Tad visa, ko reikia pirčiai, jam parūpina savos bitės.
Iki soties prisiuostę vasaros aromatų ir labiau nei pirmą sykį sušilę pirties bičiuliai vėl eina atsikvėpti į priepirtį. Mėgstantieji kontrastines vandens procedūras neria į tvenkinį.
Net velniai išlaksto
Po kvapų simfonijos, kuri priminė Vivaldžio „Metų laikus“, laukė kulminacija – Beethoveno muziką primenantis vanojimas. Vantos šiai procedūrai prieš keturias valandas merkiamos į šaltą vandenį. Beje, per vasarą Mediniai suriša daugiau nei 1 000 vantų. Jiems talkina visi, kas tik gali ir nori. „Medynės“ pirtyje kiekvienas gali išsivanoti ar būti bičiulio išvanotas kvapniomis beržinėmis, ąžuolinėmis bei mišriomis vantomis. Tačiau kai vanoja pirtininkas, pojūtis neišdildomas. Šiam, regis, paprastam iš pirmo žvilgsnio darbui reikia daug žinių, įgūdžių, kantrybės ir jėgų. Gulintį ant plauto ir periamą pirties bičiulį užlieja malonus karštis, žliaugia praikaitas, o mojuojančiajam vanta kelissyk karščiau ir sunkiau. Smagiausia, kai vanojamos pėdos. Tada jauti, kad ne tik ligos, bet ir visi velniai, kurių nori nenori prilenda į tavo nuodėmingą kūną, galvotrūkčiais lekia iš jo. O kai pirtininkas švelniais vantos lapais braukia nuo galvos padų link, supranti, kad greitai būsi lyg švari mokyklinė lenta. Ir tik nuo tavęs paties priklausys, ką į ją ryt poryt pradėsi rašyti. Kai manai, kad vanojimas baigtas, pirtininkas imasi „deserto“ procedūros – išpertą kūną švelniai pavanoja dar ir kadagio vantele. Tačiau vanojimo simfonijos fortissimo – dar prieš akis. Vieni jį pasiekia šokdami į eketę, kiti – voliodamiesi sniege, treti – ant galvos užsipildami ledinio vandens kibirą. Po patirto streso išsiskiria adrenalinas, kuris kūną dar daugiau įšildo.
Trūksta tik sparnų
Po vanojimo laukia ilgoji pertrauka, kai norisi tik užsimerkti ir mėgautis kūną užliejusia šiluma. Pasak pirtininko, būtina kuo ilgiau išsaugoti iš garinės atsineštą karštį, lėtai leisti kūnui atvėsti, todėl reikia šiltai apsiklojus pagulėti šezlonge, ,,kol grįš realybė“. „Nuo karščio atsipalaiduoja raumenys, suminkštėja kraujagyslės, sausgyslės. Tai labai sveika, juk dažnas gyvename pašėlusiu tempu ir netausojame savęs“, – sakė A.Medinis.
Kai išsilukšteni iš antklodžių kokono, laukia kūno šveitimas druskos ir žolelių mišiniais, kavos tirščiais, maltais kaštonais ir kitomis gamtos dovanomis. Procedūra, vadinama kūno šveitimu, skamba nekaltai, tačiau vien pabandęs įsivaizduoti, kad suminkštėjusi oda bus trinama druska, nori nenori išgąsti. Protas signalizuoja apie pavojų, o kūnas sako visai ką kita. Nustembi, kai užberta ant odos, švelniais judesiais trinama druska nekelia nemalonių pojūčių. Šios procedūros tikslas – pašalinti nuo odos paskutinius nešvarumus. „Likusi ant kūno druska nuplaunama vasarošilčiu vandeniu, švelniai braukiant ranka. Būtent toks lytėjimas grąžina vaikystės pojūčius. Juk švelnaus lytėjimo labiausiai trūksta daugeliui. Jį galime pajusti čia, pirtyje“, – šypsojosi Arvydas.
Paskutinis, visą pirties simfoniją apibendrinantis, akordas nuskamba tada, kai iš kubilo pasemtas milintas vanduo ramia srovele teka nuo galvos iki kojų. Jis užpildo visą esybę ramybe ir harmonija. Po šios procedūros jautiesi tarsi naujai gimęs. Kūnas – lengvas, oda – švelni lyg kūdikio. Trūksta, regis, tik sparnų. Gurkšnodamas arbatą supranti, kad per vieną vakarą, ištrūkęs iš pragaro, spėjai pabuvoti ir skaistykloje, ir rojuje.