Kiekvieną įėjusį draugiškai pasitinka Edvinas ir Vaidotas – šiandien jų pamaina. Edvinas siūlo atsisėsti ir išsirinkti, ką valgysiu. Salėje lankytojų nedaug, todėl užkalbinu – klausiu, kaip restorano komanda atšventė gimtadienį. Edvinas sako, kad neturėjo laiko švęsti, nes reikėjo priimti ir aptarnauti svečius – penktadienio vakarą restorane vyko privatus gimtadienio pobūvis. Vaidotas sako, kad kažkas iš svečių „Pirmo blyno“ įkūrėjui Timui linkėjo įkurti antrą, trečią, penktą „blyną“. „Su Timo entuziazmu tai visiškai įmanoma“, – įsitikinęs Vaidotas.
Sėdam pasikalbėti su Timu. Visą laiką, kol kalbamės, restorane šeimininkauja Edvinas ir Vaidotas.
Timai, ar daug sveikinimų sulaukėte „Pirmo blyno“ gimtadienio proga?
Labai daug, daugiau negu mano gimimo dieną (juokiasi). Šventėm dvi dienas, pasinaudojom proga lankytojams pristatyti mūsų naują produktą – olandiškus karamele perteptus vaflius, patys pradėjom juos kepti. Gimtadienio proga šiais vafliais, kurie Olandijoje vadinami Stroopwafel, vaišinome visus savo svečius. Nuo šiol vaflių bus galima paragauti pas mus, juos siūlysime ir kavinėms.
Jeigu laiko mašina galėtumėte grįžti atgal, ar vėl pradėtumėt šį verslą?
Taip, pradėčiau, bet kitaip. Norėjau savo jėgomis sukurti verslą ir iki šiol manau, kad mano idėja buvo gera, bet prieš pradėdamas nenumačiau kai kurių negatyvių dalykų. Jeigu dabar pradėčiau, nuo pat pradžių galvočiau ne tik apie vietą, kur siūlomi blynai, bet ir planuočiau veiklas, kurias joje galima organizuoti, be to, ieškočiau fondo, kuris galėtų padėti finansiškai. Juk verslą kūriau pats, savo lėšomis, neimdamas jokių banko paskolų, todėl pradžia buvo sudėtinga. Jeigu būčiau turėjęs finansinę paramą, restoraną būtume galėję atidaryti kitoje vietoje. Kadangi pinigų nebuvo, restoraną kūrėme čia, visas rizikas prisiėmėme. Iki „Pirmo blyno“, koks yra dabar, turėjom nueiti ilgą kelią.
„Pirmo blyno“ atidaryme dalyvavęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis žadėjo paramą.
Iš tiesų ministerijos darbuotojai porą kartų užsuko pas mus papietauti, o kitokia parama turbūt nėra įmanoma, juk esame verslo įmonė, o ne VšĮ. Galiu pasidžiaugti, kad prieš mėnesį sudarėm sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe. Labai džiaugiuosi, kad savivaldybė vertina mūsų darbą ir supranta, kokį poveikį darom visuomenei, todėl nori mus remti.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Reikėjo visus metus dirbti, kad suprastų ir įvertintų?
Kitaip ir negalėtų būti. Ir Lietuvoje, ir Nyderlanduose yra daug pavyzdžių, kai žmonės vien už tai, kad parašo projektą, gauna keliasdešimt tūkstančių eurų, ir paskui juos išleidžia visai ne tam, kam jie skirti – todėl ir nenorėjom kurti VšĮ. Norėjom pirmiausia parodyti, kad darom kažką gera, vertinga, ir už tai sulaukėm įvertinimo.
„Pirmas blynas“ visą laiką stebina naujomis idėjomis, kviečia į vis naujas veiklas.
Turim socialinį tikslą – norim, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, jog negalią turintys žmonės gali dirbti. Tad kuo daugiau darome, tuo įvairesnių žmonių gali pas mus ateiti. Aš pats labai mėgstu įvairias veiklas, man ši verslo dalis smagiausia. Visą laiką norisi pasiūlyti ką nors nauja. Pavyzdžiui, šį rudenį planuojam paruošti meniu gestų kalba, užsisakiusiems šia kalba bus pritaikyta nuolaida. Žinoma, meniu šalia gestų kalbos bus užrašai ir įprasta kalba, kad suprastų gestų kalbos nežinantys klientai. Pažįstu keletą kurčiųjų – jie sako, kad girdintieji bijo komunikuoti su kurčiaisiais, todėl norisi juos įtraukti į visuomenę, o visuomenę įtraukti į jų gyvenimą. Norisi, kad žmonės nebijotų bendrauti, susitikę kurčiąjį ne nusigręžtų, o pasakytų „labas“.
„Pirmame blyne“ kaip tik vykdavo gestų kalbos pamokos.
Jos vėl pas mus bus organizuojamos, nes daugeliui žmonių tos pamokos patiko. Gestų kalbos pagrindus išmokti labai paprasta, ir tai labai motyvuoja – per valandą išmoksti pasisveikinti, užsisakyti kavos, pasakyti savo vardą, paklausti, kaip gyveni, ir pan. „Pirmame blyne“ organizuojam ir lietuvių kalbos pamokas, kalbų keitimosi, stalo žaidimų vakarus ir kitokius bendrauti skatinančius užsiėmimus.
Visa tai reiškia, kad jums pačiam reikia daug dirbti, turbūt ir be atostogų.
Šių metų sausį buvom trumpam užsidarę – tuo metu ir atostogavau. Iš tikrųjų galėčiau ir turėčiau turėti daugiau laisvadienių, bet restoranų verslas yra sunkus darbas.
Timai, turbūt girdėjote apie Žiežmarių gyventojų nenorą, kad kaimynystėje įsikurtų intelekto negalią turintys žmonės. Kaip tai vertinate?
Tai siaubinga. Vis dėlto negalim tų žmonių teisti, turėtume pasistengti suprasti, kodėl jie taip mano. Jei nesi matęs neįgalių žmonių, bet esi girdėjęs kokią nors baisią istoriją apie proto negalią turėjusį žudiką kur nors Amerikoje, ir tai vienintelis pavyzdys, kurį žinai, be abejo, nenorėsi, kad šalia įsikurtų intelekto negalią turintys žmonės. Tai žmogiška, mes visi turim tam tikrų baimių. Tai taip pat reiškia, kad mes, kaip visuomenė, turim labai daug padaryti – turim parodyti, kad tokie žmonės nėra pavojingi, atvirkščiai – jie draugiški, linksmi, nori padėti visuomenei, daryti gerus darbus. Kreipiausi į rajono merą ir pasiūliau pagalbą – pasakiau, kad jį su 40 žmonių iš Žiežmarių mielai pakviestume į „Pirmą blyną“, čia jie galėtų pamatyti, kaip dirba mano komanda. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad tie žmonės iš karto pakeistų savo nuomonę. Meras pasiūlymu susidomėjo, žadėjo pasitarti su gyventojais, bet, gaila, taip ir neatvyko.
Atrodė, kad „Pirmo blyno“ pavyzdys įkvėps kitus kurti panašias įmones, bet kol kas esate vieni.
Į mane kreipėsi keletas žmonių, kurie sakė norintys pabandyti įkurti panašų verslą. Vis dėlto neužtenka atidaryti restorano, nors tai ir šiaip sudėtingas verslas, – labai svarbi ir socialinė tokio verslo pusė. Jei žmogus nori įkurti verslą ir greitai praturtėti, šis verslas ne jam.
Yra ir žmonių, kurie mano, jog norėtų įkurti panašų restoraną, nes jiems patinka dirbti su negalią turinčiais žmonėmis, bet paprastai jie nėra verslūs. Kiekvieno susidomėjusio klausiau, kodėl jis nori tai daryti – visi atsakė, jog gražu sukurti vietą, kur dirbtų tokie žmonės. Jų mintis puiki, bet ar jie sutiktų pirmąsias savaites dirbti po 80 valandų per parą, nuolat kurti naujas idėjas, galvoti, ką naujo daryti kitą dieną, kitą mėnesį? Dažnai žmonės, kuriems patraukli socialinė šio verslo pusė, nežino, kaip kurti verslą.
O jumyse dera abi pusės?
Prieš atvažiuodamas į Lietuvą buvau socialinis darbuotojas, dirbau kepyklėlėje su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, ir man tai labai patiko. Vis dėlto galiu pasakyti, kad verslo dalis man iki šiol sudėtinga. Aš esu labiau socialus žmogus, bet dabar, žinoma, esu priverstas galvoti apie verslą. Tai sunkus darbas, toli gražu nėra taip, kad atidarai restoraną, ir pas tave plūsta šimtai žmonių. Kasdien reikia galvoti, ką daryti geriau, ką daryti rytoj, ką daryti kitą mėnesį. Tai nėra lengva, todėl planuojam pradėti konsultavimo veiklą – žmonės, kurie domisi tokiu socialiniu verslu, galės ateiti pas mus, ir aš pasidalinsiu savo patirtimi, patarsiu, kaip rasti produktų, darbuotojų, papasakosiu, ką būtina žinoti prieš kuriant panašią įmonę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad visko galima mokytis jau pradėjus verslą, bet tada prarandi pinigų, klientų, nes tiesiog daug ko nežinai. Taip nutiko man, tad dabar turiu ką patarti kitiems.
Noriu paklausti ir apie komandą – visi jos nariai dirba nuo pat pradžių?
Taip, šefai keičiasi, kaip ir kituose restoranuose, o nuo pat įsikūrimo čia dirba Edvinas, Vaidotas, Povilė ir Dominykas. Kartais turim ir praktikantų, jie čia įgyja patirties, pamato, kas jiems labiausiai sekasi, ir paskui įdarbinimo agentūra stengiasi jiems rasti darbo kitur.
Kai ieškojom darbuotojų, tikėjausi, kad norinčių bus šimtai, bet atsirado tik 5. Vėliau sužinojau, kad daugybė tėvų nepasitikėjo manimi ir šiuo verslu, bet po kelių mėnesių nemažai jų ateidavo ir klausdavo, gal jų vaikas galėtų čia dirbti.
Iš tikrųjų negalią turinčių vaikų tėvai juos labai saugo, bijo, kad vaikui kas nors atsitiks, jei jis išeis į lauką, su kitais žais futbolą ar pan. Tai, kad nuo ankstyvo amžiaus tėvai juos pernelyg globoja, neleidžia bandyti, mokytis iš kitų vaikų, vėliau tampa didele problema. Juk vaikas mokosi mėgdžiodamas tėvus ir kitus vaikus – žiūri, ką jie daro, ir bando daryti tą patį. Jei neįgalaus vaiko niekur neišleisi, neleisi žaisti su kitais, jis daugybės dalykų niekada neišmoks. Be to, iš savo patirties žinau, kad vaikai nekreipia dėmesio į negalią, kol tėvai nepasako – šitas vaikas keistas, su juo nesikalbėk. Kai pats esi vaikas, nematai, kad kitas vaikas yra kitoks – kad neva keistas arba turi Dauno sindromą, matai visai kitus dalykus – kad vienas yra lėtas, kitas turi dideles akis, yra didelis arba mažesnis.
Timai, ar vis dar atsiranda klientų, kurie, atėję į „Pirmą blyną“, nustemba?
Man atrodo, daugybė žmonių iki šiol stebisi matydami, kiek daug mūsų darbuotojai gali. Man atrodo, tai turime labai vertinti. Štai mes jau pusvalandį kalbamės, ir man nereikia rūpintis – jie viską daro patys: priima užsakymus, atneša kavą, pasirūpina, kad klientams nieko netrūktų.
Iš tikrųjų mes nenustojam žmonių stebinti. Penktadienį mūsų restorane buvo švenčiamas gimtadienis, buvo apie 50 svečių, iš kurių, manau, kokie 90 proc. apie mus iki tol nieko nebuvo girdėję. Visi stebėjosi, kad mūsų darbuotojai visą vakarą darė absoliučiai viską – gamino, nešiojo užkandžius, pilstė gėrimus, valė. Dabar jau turim daug nuolatinių klientų, jie žino apie mus, bet pradžioje daugelis užklydusių nežinodavo, kur atėjo. Buvo tokių, kurie apsisukdavo ir išeidavo. Ir dabar dar pasitaiko, kad atėjusieji pirmą kartą abejoja, ar pasilikti, bet jei pasilieka, jie nustemba pamatę, ką mūsų žmonės gali ir kiek pastangų jie įdeda.
Pas mus kartais užsuka tokių, kurie prašo duoti pavalgyti – žino, kad esame socialinė įmonė. Kai jiems pasakau, kad galės pas mus pavalgyti, bet mainais turės valandą tvarkyti indus, jie atsisako. Tada dar labiau supranti, kiek energijos ir pastangų kasdien turi įdėti mūsų darbuotojai, kuriems sunku vaikščioti, sunku kalbėti ar nešti lėkščių pilną padėklą, bet jie su viskuo susitvarko, nieko nenumeta – iš tiesų pas mus indai beveik nedūžta, nors kituose restoranuose lėkštės daužomos kasdien. Jie viską stengiasi padaryti kuo geriau ir niekada nesiskundžia. Baigę darbą jie gali pasakyti, kad buvo sunki diena, bet jei diena buvo sunki man, tai turinčiam Dauno sindromą galėjo būti du ar tris kartus sunkesnė. Net ir po metų negaliu nustoti tuo stebėtis.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
