Piliakalniai, pilkapiai, paslaptingi šaltiniai visada traukė žmonių dėmesį. Apie juos iki šiol pasakojami padavimai bei sakmės. Tuose pasakojimuose susipina istorija, šių laikų realijos, aplinkos vertinimas, fantazija. Į mitologinę reikšmę turinčias vietas einama pasisemti energijos iš gamtos, saugančios protėvių amžių paslaptis.
Kursto vaizduotę
Legendomis apipinti piliakalniai nuo seno žavi savo kraštovaizdžiu, istorija. Pasakojimai apie ten gyvenančias mirusiųjų sielas, paslėptus lobius kursto ne tik archeologų, istorikų, bet ir smalsuolių vaizduotę.
Sekami padavimai apie daugelį piliakalniuose ar šalia jų esančių pilkapių – priešistorinių laidojimo vietų – savitumą vilioja žmones, norinčius pajusti istorijos tėkmę, tą dvasią, kuri kadaise ruseno protėvių širdyse.
Panevėžio apskrityje skaičiuojamas 41 piliakalnis. Ir kiekvienas savitas savo atsiradimo istorija, kraštovaizdžiu, forma, jame aptiktais daiktais. Sakoma, kad kai kas nors iš šeimos narių mirdavo, velionio garbei ant piliakalnio viršūnės būdavo sukraunamas laužas ir mirusiojo kūnas sudeginamas.
Pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus ir narsus, vyriausias šeimos narys mesdavęs į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų jį ir kad velionio narsa pereitų į gyvuosius. Jeigu mirdavo negeras žmogus, užtraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę kūną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.
Padavimuose paprastai išsaugomas atminimas apie piliakalnius, kaip senovės laikų buveines, gyvenvietes, bet jie siejami su XVII–XIX a. įvykiais – kovomis su švedais arba prancūzais. Be to, pasakojimai dažnai papildomi fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, nesuprantamų įvykių pasirodymu ir kitais vaizdiniais.
Piliakalnyje vaidenasi
Piliakalniai mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Jie buvo ariami, iš jų kasamas žvyras, jų šlaitus plovė vanduo, kultūrinius sluoksnius ardė medžiai ir urviniai žvėreliai. Todėl nenuostabu, kad ne visi piliakalniai yra užregistruoti.
Pasvalio rajone oficialiai žymimi tik du piliakalniai – Ąžuolpamūšės ir Migonių, tačiau senoliai pasakoja, kad būta dar dviejų: Saudogalos, kur dabar yra kapinės, ir Moliūnų. Pastarasis dabar labiau primena kalvelę miške.
Kraštovaizdyje gerai matomas Migonių piliakalnis, matyt, nuo seno kėlė vietos gyventojų susidomėjimą ir žadino jų vaizduotę. Žmonių pasakojimai apie piliakalnį yra įvairūs, deja, užrašinėti epizodiškai ir neišsamiai.
Vienas padavimas sako, kad toje vietoje kovoje su kryžiuočiais žuvęs mylimas lietuvių karžygys. Kaip pagarbą jam kariai supylę ant kapo kalvą. Dar sakoma, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats švedų karalius su karūna. Švedų kariai, norėdami pagerbti savo valdovą, supylę šį kalną savo kepurėmis.
Pasvalio krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Gražvydas Balčiūnaitis prasitaria girdėjęs pasakojimų, kad kalne užkasta bažnyčia.
„Kita legenda liudija, kad ant šio kalno rūmus buvo pasistatęs piktas ponas. Sykį į juos užėjo senelis prašyti išmaldos. Dvarininkas liepė jį išmesti ir užpjudyti šunimis. Tada žmogelis užkeikė šį dvarą, ir jis prasmego. Žmonės dar ilgai girdėjo po žeme gaidžius giedant. Ne sykį bandyta atkasti dvarą, bet jis vis giliau grimzta“, – vieną iš legendų pasakoja istorikas.
G.Balčiūnaičio teigimu, vyresni žmonės tikina, neva piliakalnyje gyvena dvasios ir jos vaidenasi.
„Esą yra mačiusiųjų jo viršūnėje sėdinčius šešis vyrus, jie numaudavo ratus važiuojantiesiems pro šalį. Dažnai ties kalnu per kelią perbėgdavo juoda katė“, – sako pašnekovas.
Padavimai išgarsino piliakalnį ir jis tapo dar paslaptingesnis.
Puiki vieta poilsiui
Migonių piliakalnis yra prie senojo Pasvalio ir Joniškėlio vieškelio, dešiniajame Mūšos krante, šalia Pušynės upelio santakos, 6 km nuo Pasvalio. Piliakalnis stačiašlaitis, 7–10 m aukščio, viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu.
Piliakalnis tyrinėtas tik žvalgomųjų ekspedicijų metu. Lietuvos muziejuose saugoma keletas Migonių apylinkėse aptiktų radinių.
Piliakalnyje stovėjusi pilis saugojo prie Mūšos buvusią žiemgalių gyvenvietę. Ji įrengta ir naudota IX–XI a. Gyvenimas čia sunyko XIII a., kai kraštą iš šiaurės niokojo Livonijos ordinas, o iš vakarų – kryžiuočiai. Būtent tada šiose vietose nustojo egzistavusi žiemgalių gentis.
Kadangi piliakalnis yra prie Šimonių ir Migonių kaimų ribos, o kitame Mūšos krante – Sindriūnai, tai šiais trimis pavadinimais jis ir vadinamas. Ši aplinkybė klaidino kai kuriuos žmones, tose vietose netgi buvo ieškoma kelių piliakalnių.
„Seniau ši kalva dar buvo vadinama Gužučkalniu, Velniakalniu. Literatūroje užtinkamas ir dar vienas vardas – Paberžiai“, – aiškina istorikas. Šiaurinė Migonių piliakalnio papėdė – patogi vieta statytis palapines, pasimaudyti plačioje, bet negilioje Mūšos upėje, saulėlydį ar aušrą sutinkant piliakalnio viršūnėje. Seniau jaunimas čia rengdavo gegužines.
Rasta vertingų daiktų
G.Balčiūnaitis sako, kad Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomi radiniai iš Migonių lobio, kuris datuojamas VI–VIII a. Ariamame lauke aptikta pusantros žalvarinės lazdelės, nebaigtos dirbti apyrankės, segė ir kitų daiktų.
„Šis lobis neabejotinai priklausė amatininkui. Jis susideda iš nebaigtų dirbinių ir strypelių formos žalvario žaliavos“, – teigia istorikas.
Biržuose saugomas ir kitas Migonyse rastas sidabrinių dirbinių lobis: dvi balnelinės antkaklės ir viena gniaužtais galais antkaklė. Jos priskiriamos VII–VIII a. Tuo metu, pasak muziejininko, tokie papuošalai buvo didelės vertybės ir tik labai pasiturinčių šeimų nariai jais galėjo puoštis. Jie veikiausiai buvo naudojami kaip pinigai, todėl buvo saugomi ir slepiami.
Rasta ir viena Romos imperatoriaus Maksimino I (235–238) moneta. Tokių monetų Lietuvoje aptikta septyniose vietose, jų rasta tik dešimt.
Archeologai ieško kapinyno
Važiuojant „Via Baltica“ magistrale, maždaug už 650 metrų nuo jo, tarp Tatulos ir Ūgės upelių matyti Ąžuolpamūšės piliakalnis. Senuose dokumentuose jis dar vadinamas Dabužiais. „Galbūt todėl, kad netoliese palivarką valdė Dabužinskas“, – aiškina istorikas.
Piliakalnio aikštelė pailga, orientuota rytų ir vakarų kryptimi, jos rytinę dalį juosia du pylimai. Aikštelės vakarinę dalį nuplovė Tatula. Archeologams Ąžuolpamūšės piliakalnis žinomas nuo XIX a. pabaigos, tačiau kiek rimčiau tyrinėtas tik 2001 m. Archeologai mano, kad papėdėje turi būti dar neatrastas kapinynas.
G.Balčiūnaitis pasakoja, kad piliakalnis įrengtas ir apgyventas gana vėlai – tik IX–XI a. Spėjama, kad čia stovėjo medinės gynybinės sienos ir pastatai su akmenų krosnimis, grindys buvo iš smėlio sluoksnio, o kiemas grįstas akmenimis, kad būtų kuo mažiau purvo. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau žmonės čia gyveno, nes netoliese buvusiame Pamūšio kapinyne buvo laidojami mirusieji. Tik po XIII a. žiemgaliai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko.
Istorikas pasakoja, kad į piliakalnį vedantis kelelis anksčiau buvo papuoštas stogastulpiais. Dabar piliakalnis smarkiai apardytas gamtos. Sumažėjo pilies aikštelė, stipri erozija gresia šlaitams, kurie yra gana statūs. Prieš kelerius metus išpjauti medžiai šiek tiek atidengė piliakalnio grožį. 2001 m. vyko piliakalnio sutvirtinimo darbai.
Dvaras prasmego
Muziejininkas pažymi, kad ir Ąžuolpamūšės piliakalnis apipintas padavimais. Žmonės, anot istoriko, sako, kad pokario metais piliakalnyje partizanai buvo įsirengę slėptuvę. Tai patvirtina tyrinėjimų metu rasta apie 1,5 metro gylio duobė.
„Pasakojama, kad šiose vietose mūšyje nugalėję kryžiuočius, lietuviai norėjo belaisvius sudeginti ant laužo. Staiga kilo baisi perkūnija, žaibas trenkė į medį ir jį palenkė žemyn, bet neuždegė. Lietuviai tokį lemtingą ženklą aiškino kaip dievų pranašystę: belaisvius reikia ant to medžio pakarti. Taip ir padarė“, – pasakoja pašnekovas.
Kita legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus arti žemę. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro nebebuvo. Norintieji pamatyti netikėtą reginį gali naktį pasilikti piliakalnyje: galbūt pavyks išvysti kasnakt išeinančias dvi mergaites, nulipančias laiptais prie vandens ir mazgojančias nosines bei lėkštes. Kai gaidžiai sugieda, jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme giedant gaidžius, plakant dalgius, skambant varpus.
„Dar viena istorija pasakoja, kad kartą per naktigonę prie piliakalnio vyrai ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Jis paėmė, bet uostė ne nosimi, o burna. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir grįžo į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas, ir vyrai buvo apipilti vandeniu“, – pasakoja G.Balčiūnaitis.
Gynėsi nuo niokotojų
Kaip ir daugelyje piliakalnių, Ąžuolpamušės taip pat žmonės tikėjosi rasti pinigų. Pasakojama, kad seniau manyta piliakalnyje esant lobio. Du vietiniai nutarė jį surasti: pasiėmė degtinės ir naktį ėmė kasti.
„Naktis buvo giedra, graži, rami, bet kai tik vyrai pradėdavo kasti, kilęs baisus viesulas laužė šakas, žaibavo, griaudė. Kasėjai išgerdavo, kad būtų drąsiau, ir nurimus audrai vėl kasdavo. Tačiau tik kastuvai sulįsdavo į žemę, vėl kildavo audra. Taip kasė kelias naktis. Vienas galop pabūgo ir išėjo, o kitas rado tuos pinigus. Bet neilgai jais džiaugėsi: jam pasimaišė protas“, – legendą pasakoja pašnekovas. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo savo niokotojų, saugojo savo paslaptį.
Istorikas sako, kad piliakalnių tyrinėjimai yra ir bus labai svarbūs, norint pažinti senųjų gyventojų buitį. 2001 metais tyrinėtų Žiemgalos piliakalnių sąrašą papildė dar vienas – Ąžuolpamūšės piliakalnis.
Pastaruoju metu Ąžuolpamūšės piliakalnyje labai sustiprėję eroziniai procesai pradėjo realiai grasinti jo išlikimui: plaunamas Ūgės pradėjo sparčiai slinkti pietinis piliakalnio šlaitas, per porą metų jis aikštelės pusėn pasislinko per porą metrų ir iš piliakalnio istorijos išplėšė ne vieną neperskaitytą puslapį.
„Labai nestabilus yra ir šiaurinis piliakalnio šlaitas į Tatulą. Jame augantys smulkūs krūmeliai maskuoja lėtą paviršinę eroziją, o ties upės vaga jau susidaręs trijų metrų aukščio atviras erozijos židinys, bet kuriuo atveju galintis smarkiai prasiplėsti ir sukelti aikštelės pakraščio griūtį“, – sako istorikas.
Naudojo medinius indus
Pasak G.Balčiūnaičio, Ąžuolpamūšės piliakalnis piltas per vieną kartą iš įvairių atspalvių rusvos molingos žemės. Pylime jokių radinių ar degėsių neaptikta, tai rodo, pašnekovo teigimu, kad piliakalnio įtvirtinimai priešų nebuvo niokojami.
„Pylimų viršuje ir aikštelės pakraščiais stovėjo medinės gynybinės sienos. Jos buvo mišrios konstrukcijos. Pagrindiniu konstrukcijos elementu buvo įkasti stori rąstai“, – tvirtina pašnekovas. Dvi tyrinėtos pastatų vietos skyrėsi pagal juose aptiktus dirbinius. Viename pastate rasta daugiau žalvarinių papuošalų liekanų: pusmėnulio formos ir skardinis trapecinis pakabučiai, net sidabrinės vielos gabalėlis.
„Jie rodo, kad čia veikiausiai gyveno turtingesnis asmuo, galbūt rinkęs spalvotąjį metalą arba taisęs iš jo padarytus dirbinius. Kito pastato aplinkoje rasta vien tik geležinių dirbinių, tarp jų – pora ylų, peilio dalis.
Peršasi mintis, kad čia gyventa amatininko, galbūt – batsiuvio. Su amatais bus susijęs ir lenktas smiltainio akmuo, vienoje pusėje turintis išilginį ir skersinį išdilinimus. Greičiausiai tai – galąstuvas“, – aiškina pašnekovas.
Istoriko teigimu, įdomi Ąžuolpamūšės piliakalnio savybė yra ta, kad rasta mažai keramikos dirbinių. Kultūriniame sluoksnyje aptikta apie 30 šukių, iš jų didžiąją dalį sudaro vieno lipdyto grublėto puodo dalys: 14 cm skersmens dugnas ir storų sienelių duženos, aptiktos netoli vieno pastato krosnies. Paprastai žmonių gyvenamosiose vietose puodų šukių aptinkama kur kas daugiau.
„Toks keramikos nebuvimas skatina manyti, kad nemaža dalis piliakalnio gyventojų naudotų indų greičiausiai buvo mediniai ar tošiniai, o sudužę moliniai puodai, kaip ir kitos šiukšlės, veikiausiai buvo išmetami iš piliakalnio“, – sako istorikas.
Neįmintos paslaptys
Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių.Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas.Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų kyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais – dar ir įtvirtintas priešpilis.
Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti.
Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.Iš pradžių ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau apie V a.–VI a. jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų.Pirmiausia jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų.
Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a. pab.– XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę.Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.Lietuvoje priskaičiuojama apie 840 piliakalnių. Piliakalnių tankumas mūsų šalyje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku.
Vaida Repovienė
