Pietų Korėja lietuviams tebėra egzotiška šalis ir ne taip jau daug turistų ryžtasi ją aplakyti. Keliauti mėgstanti Jurgita Stasiukaitytė į šią šalį atvyko studijuoti pagal tarptautinę studijų mainų programą. Ekonomikos mokslus kremtanti mergina noriai sutiko su naujienų portalo „Balsas.lt“ skaitytojais pasidalinti savo įspūdžiais apie šią šalį.
P. Korėja lietuvės akimis: stereotipai ir egzotika (I dalis)
Kokias P. Korėjos vietas aplankei? Kas labiausiai patiko? Ką dar norėtum/planuoji pamatyti?
Kadangi dievinu keliones, tai per pastaruosius mėnesius ištyrinėjau sostinę Seulą ir aplankiau nemažai skirtingų P. Korėjos vietų: demilitarizuotą zoną, skiriančią Šiaurės ir Pietų Korėją, nuostabaus grožio Jeju salą, Busaną, turintį vieną iš didžiausių pasaulyje uostų, senove dvelkiantį miestelį Gyeongju, didžiausią Korėjoje atrakcionų parką „Everland“, korėjietišką liaudies kaimelį, pora miestelių vakarinėje Korėjos pakrantėje, ramybe dvelkiantį Sokcho miestą ir nuostabųjį Seoraksano nacionalinį parką.
Kiekviena iš šių kelionių įsiminė ir paliko gerus įspūdžius, bet labiausiai iš jų man patiko Seoraksano nacionalinis parkas. Likau sužavėta įspūdingomis granitinėmis kalnų viršūnėmis, vešliais, žaliais slėniais, tankiais miškais, skaidriais upeliais, kriokliais, senovinėmis, išmargintomis įvairiausiomis spalvomis, kalnuose tūnančiomis ir smilkalais dvelkiančiomis šventyklomis, ir kartais netgi pilnais išbandymų žygiavimų maršrutais. Nors oras mūsų kelionės metu ir nelepino, bet įsimylėjau šią vietą.
Mano artimiausiuose planuose yra rytinės pakrantės miestai, bent pora kitų nacionalinių parkų, nuostabaus grožio Ullendgo sala ir Filipinų salynai. Į juos skrydžiai iš Pietų Korėjos yra nebrangūs, tad jau turiu nusipirkusi bilietus lapkričio mėnesiui. Taip pat kartu su kita lietuvaite, užbaigusios studijas čia, planuojame leistis į 1-1,5 mėn trukmės kelionę po Pietryčių Azijos valstybes: Vietnamą, Kambodžą, Laosą, Tailandą, Malaiziją, Singapūrą, Kvala Lumpūrą. Planų ir sumanymų daug – tik neaišku, ar pakaks laiko juos įgyvendinti.
Kuo ypatinga šios šalies virtuvė? Ar sunku priprasti prie vietinių maisto?
Korėjoje viskas ir visuomet sukasi apie maistą, todėl neverta stebėtis, kad jie turi įspūdingą virtuvę. Dauguma patiekalų yra aštrūs, jie labai mėgsta paskaninti juos raudonaisiais pipirais arba česnaku. Pats populiariausias patiekalas, kuris yra neatsiejama Korėjos kultūros dalis, yra „Kimči“. Dažniausiai tai pjaustytas kopūstas, užraugtas aštriame padaže; labai aštrus ir traškus. Korėjietiškoje virtuvėje jis patiekiamas įvairiai, derinams prie kiekvieno patiekalo.
Taip pat labai paprastas, skanus ir populiarus patiekalas yra „Bibimpap„ - garuose virti ryžiai ant kurių dedamos daržovės, jautiena arba kiauliena ir kiaušiniai. Suvono miestas garsėja „Galbi“ patiekalu, kuris ruošiamas iš ant atviros ugnies pakepintų jautienos arba kiaulienos šonkauliukų, patiekiamų kartu su ryžiais ir daugybe užkandžių (jų skaičius įprastai svyruoja nuo dviejų iki dvylikos). Man asmeniškai vienas iš skaniausių patiekalų yra „Bulgogi" - plonos jautienos riekelės, marinuotos sojos ir prieskonių mišinio padaže, padengtos sezamo sėklomis ir keptos ant grotelių arba patiekiamos sriubos pavidalu kartu su ryžiais ir įvairiausiais užkandžiais. Taip pat dažnai užkandžiauju „Kimbap“, kas yra pigi ir maistinga korėjietiška „sushi“ versija.
Prie vietinių maisto įprasti nebuvo sudėtinga, nes net ir būdama namuose valgiau labai panašiai, t.y. daug ryžių, daržovių, jūros gėrybių. Galbūt vienintelis dalykas, kurio nesitikėjau čia važiuodama ir prie ko buvo sunkiau priprasti, tai, kad korėjiečiai valgo labai daug mėsos.
Per pastaruosius du mėnesius teko išragauti nemažai keistenybių. Gatvėse pilna kioskelių, kur galima nusipirkti garintų šilkverpio kokonų, jūrinių kirmėlaičių, ženšenio šaknų, keptų kukurūzų. Su lietuviais studentais tarpusavyje juokaujame, kad didžiąją laiko dalį mes netgi nežinome, ką valgome. Tačiau iki šiol labiausiai įsiminė vienas įvykis ir ragautas dalykas. Mums bekeliaujant į Seoraksano Nacionalinį parką, sugalvojome užsukti ir pusdienį praleisti Sokcho mieste. Jis garsėja įvairiausiomis jūros gėrybėmis ir išplėtota žuvininkyste. Vaikščiojome pakrante, šokinėjome uolomis ir sutikome korėjietę mergaitę. Ši prie mūsų akių sugavo kelias mažas žuvytes, nugnybė su pagaliukais joms galvas, įmerkė į padažą ir pasiūlė mums paragauti. Kad ir kaip neviliojančiai tai atrodė, bet pabandėme ir galiu pasakyti, kad skoniu likau maloniai nustebinta.
Kokių patarimų duotum žmogui, kuris planuoja vykti į P. Korėją?
Būkite atviri naujoms patirtims, naujoms galimybėms, naujiems žmonėms, naujai kultūrai, naujam maistui... Nesistenkite suplanuoti visko, pasiruošti visoms įmanomoms situacijoms, nes bet kuriuo atveju Korėja jus nustebins ir tai bus neabejotinai geriausia kelionės dalis.
Kalbant apie maisto, viešojo transporto ir kitų dalykų kainas – ar tai brangi šalis?
Korėjos kainų lygis yra panašus į Lietuvos: kai kas čia kainuoja pigiau, kai kas – brangiau. Maistą galima pirkti arba dideliuose prekybos centruose, kur kainos yra mažesnės, arba mažesnėse parduotuvėlėse, kur kainos yra šiek tiek aukštesnės. Pateiksiu šiek tiek pavyzdžių:
Maistas universiteto valgyklose - ~6 Lt .
Maistas kavinėse, restoranuose – 12-20 Lt.
Jogurtas (100ml) – 1,25Lt.
Kava (universiteto kavinėje) - ~4Lt.
Kava (įprastose kavinėse) – ~7Lt.
Gazuotas gėrimas (250ml) - ~1Lt.
Vanduo (500ml) - ~1Lt.
Kimbap (korėjietiško Sushi ritinėlis) - ~2,5Lt.
Sausainiai (200g) - ~3Lt.
Juodasis šokoladas (100g) - ~2,5Lt.
Viešasis transportas - ~2Lt už vieną važiavimą autobusu, ~3Lt už vieną važiavimą metro.
Vieninteliai dalykai, kurių labai pasiilgstu čia – juoda duona (jos čia išvis nėra) ir švieži vaisiai, nes jie čia kainuoja labai brangiai. Už šešis obuolius tektų sumokėti apie 12 Lt.
Gal atvykus į šią šalį teko atsidurti kokiose ekstremaliose situacijose?
Įvairiausių smulkių nesusipratimų buvo begalės, bet labiausiai mane „užgrūdinusi“ situacija laukė nuvykus į Gyeongju – senąją Korėjos sostinę. Tik atvykus, supratau, kad tai ne Seulas ar Suvonas, čia nebėra jokių angliškų stotelių pavadinimų ar paaiškinimų. Įlipus į autobusą teko tiesiogine to žodžio prasme spėlioti, kur man reikia išlipti. Nors autobusas buvo pilnas žmonių, nė vienas nešnekėjo angliškai. Laimei, nuojauta manęs neapgavo ir išlipau ten, kur ir reikėjo.
Prie kokių dalykų vis dar sunku priprasti viešint šioje šalyje?
Nors tai smulkmena, bet buvo sunku priprasti prie nuolat ir visur įjungtų ventiliatorių. Pavyzdžiui, kai keliavome į Jeju salą, lauke buvo apie 34 laipsniai šilumos, tačiau vos įlipus į autobusą – temperatūra nukrisdavo 10-čia laipsnių. Skirtumas akivaizdus, tad nieko keista, kad dalis studentų peršalo.
Taip pat keista, kad korėjiečiai nėra linkę atsiprašinėti. Ilga laiką aš nežinojau, kaip korėjietiškai pasakyti „Atsiprašau“, nes šio žodžio paprasčiausiai neteko išgirsti. Jei kas nors tave pastumia, užlipa ant kojos, geriausia, ko gali tikėtis, tai šiltas žvilgsnis ir greitas linktelėjimas.
Daug įvairios skandalingos informacijos sklando apie Šiaurės Korėją, gal teko apie tai kalbėtis su vietiniais?
Manau, tai viena iš temų, kurią užsieniečiams norisi paliesti labiausiai. Apie ją teko kalbėtis ne kartą tiek su bendraamžiais studentais, tiek su pagyvenusio amžiaus žmonėmis. Galėčiau išskirti dvi tendencijas: vyresniųjų širdyse vis dar dega stiprus noras sujungti savo šalį, tačiau jaunėlių tarpe šis noras yra kur kas silpnesnis. Žinoma, didžioji dalis studentų pasisako už suvienytą šalį, bet dalis laikosi priešingo požiūrio. Jų nuomone, per daugiau nei pusšimtį metų atotrūkis tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos tapo milžiniškas: Pietų Korėja yra klestinti, sparčiai besivystanti ir viena iš pirmaujančių pasaulyje naujųjų technologijų srityje šalis; susiformavo nauji papročiai, įpročiai, tradicijos, kai tuo tarpu Šiaurės Korėja pasižymi ekonomine stagnacija, o pastaraisiais metais net ir nuosmukiu. Ten viskas yra tai, kas Pietų Korėjoje tolima praeitis. Be to, jeigu vyresnieji vis dar vienu iš argumentų pamini tai, kad nori išvysti savus giminaičius, sužinoti kaip susiklostė jų tėvų gyvenimai, jaunuoliams tai nebėra taip aktualu. Jie gimė ir užaugo prie naujos santvarkos ir niekada neturėjo galimybės nei jų realiai pažinti, nei turėti kažkokio kitokio ryšio.
P. Korėja lietuvės akimis: stereotipai ir egzotika (I dalis)
