Bet Ispanija ir Šv. Jokūbo piligrimų kelias neabejotinai turėjo mums kitų planų. Antras šimtas kilometrų pėsčiomis mus, žurnalistę ir medicinos studentę, nusprendė pamokyti išgyvenimo subtilybių.
Jausmas, kai negali nieko valdyti
Ar žinote tą jausmą, kai gyvenime įpranti viską tvarkyti ir kontroliuoti? Kai gerai žinai (ar bent taip atrodo!), kaip viskas turi būti, ir, esi įsitikinęs, kad tai gera ir teisinga? Taip, tai toks gyvenimas, kai nėra gąsdinančio nestabilumo ir gali ramiai mėgautis kasdienės rutinos kuriamu komfortu.
Būtent tai iš keliautojo atima Kelias. Vienintelis dalykas, kurį žinai apie rytojų – kad norėtum eiti toliau. Neturi supratimo, kur nakvosi ir kokios ten bus sąlygos, ką sutiksi, kur valgysi ar kas nutiks, ir net nežinai, ar po nakties poilsio galėsi eiti toliau. Taip taip, kartais raumenys ir pūslės tampa didele ir skausminga ryto staigmena.
Tiesą sakant, gali taip skaudėti, kad ieškai bet kokio būdo sau padėti. Vienas įdomesnių atradimų – golfo kamuoliukas: kai skausmingai juo pamasažuoji įsitempusius ir spazmuojančius raumenis, pasidaro geriau.
Toks kasdienybės nestabilumas suteikia keistą laisvės pojūtį – tiesiog nieko nežinai. Kad ir ką darysi, kad ir kiek nervinsiesi ar planuosi – viskas gali sugriūti per akimirką. Kai imi susitaikyti su ta mintimi, viskas tampa paprasčiau: ir ispanų siestos nebe tokios erzinančios, ir skubėti niekur nesinori.
Be to, dingsta konkurencijos jausmas – čia nėra noro kažką aplenkti ir kažkur nuskubėti. Čia tai nėra jokia vertybė. Už tai netgi gali sulaukti kritikos – kaip tu čia neradai minutės paskaityti knygos po medžiu? O kaip dėl keleto juokingų nuotraukų? O dar vienas kavos puodelis su žmogumi, kuris, pavyzdžiui, eina pėsčiomis iš gimtosios Olandijos į Santjago de Compostela miestą? Galiausiai, jei nesusiprasi pats, organizmas už skubėjimą gali nubausti labai stipriai – vieną dieną nukeliausi 50 kilometrų, o tada dvi dienas nepaeisi...
Karščio iššūkis
Antrąją kelionės savaitę Ispanijos orai nusprendė pasispardyti kaip reikiant: žvilgtelėjus į prognozes žemėlapis tiesiog raudonavo. Kartu su 43 ir 45 laipsnių temperatūromis pasipylė įspėjimai apie pavojų sveikatai bei gyvybei. Ir tai ne veltui – jau pirmomis karščių dienomis tiek vietinėje, tiek ir tarptautinėje žiniasklaidoje nuskambėjo žinios, kad Ispanijoje karščiai nusinešė pirmąsias gyvybes.
Ir su tokiomis žiniomis tu vis tiek planuoji eiti toliau. Su ta pačia 10-ties kilogramų kuprine. Ir žinai, kad greičiausiai ji ryt gali sverti dar daugiau, nes negali atsispirti norui turėti bent šiek tiek daugiau vandens. Juk norisi ne tik atsigerti, bet ir bent minutei atsivėsinti užsipilant jo ant sprando ar nugaros.
Tiesa, mums, keliaujančioms prancūziškuoju Keliu dar pasisekė: Navaros, Riojos, Kastilijos ir Leono regionuose temperatūros vos siekė 40 laipsnių ir dar galėjome mėgautis šiokiu tokiu vėjeliu. Nors... kasdien apie 14 valandą dėl karščio pasidarydavo tiesiog nebeįmanoma eiti. Jausmas toks, tarsi priešais tave būtų nuolat atidaryta ir nė kiek nevėstanti orkaitė.
Vietiniai pamatę, kad po pietų mes dar Kelyje, mojuoja rankomis ir šaukia „Loca, loca!“. Suprask, ne vieno varžtelio trūksta, jei ropojat tokiame karštyje. O dar labiau juos stebina mūsų ilgos sportinės kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis. Bet ką padarysi – renkamės tarp karščio ir nusvilusios odos, kurios taip greit nepagydysi... O ką jau kalbėti, kad kraupiai skaudės ne tik nešant kuprinę, bet ir tiesiog nuo apsivilktų drabužių ir srūvančio sūraus prakaito.
Tad mūsų nauja taisyklė – keltis apie 4 ryto ir pasiekti nakvynės vietą iki 15 valandos!
Imk dabar arba... liksi be nieko
Noras nedidinti nešamo svorio pateikė dar vieną pamoką. Visi žino, kad Ispanijoje nuo pietų iki pavakarių – apytiksliai bent nuo 14 iki 17 valandos – visi mėgaujasi siesta ir jokios parduotuvės neveikia. Bet yra ir „smagesnių“ dalykų, kai keliauji per mažuosius kaimelius ir miestelius Ispanijos šiaurėje - geriau jau pasirūpink maistu, nes gali niekur nieko negauti nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Kodėl? Nes mažame miestelyje parduotuvė savaitgalį teveikia dvi valandas – nuo 11.30 iki 13.30.
Neapsirūpinai maistu arba nespėjai ateiti? Gali rinktis iš dviejų variantų: arba tikėtis, kad kaimelis pagailėjo piligrimų ir įrengė kokį nors sausainių ir traškučių automatą arba belstis į duris... Taigi, maistą perki tuomet, kai gali jo gauti. Ir tai darai arba ispaniškai, arba temperamentingai baksėdamas ir rodydamas pirštais.
„Tienes pan... Pan? PAANNN?“ – intonacijas ir tarimą tikriname parduotuvėje. Bet su pusryčiais jau susitvarkome garantuotai – noriu „Cafe con leche, zumo de naranja y bocadillos con jamon!“
Maisto šventė
Kad viskas neskambėtų taip liūdnai turime papasakoti ir tai, jog negyvename vien sumuštiniais, riešutais ir rastais vaisiais... Piligrimų džiaugsmui, kai kurie albergai siūlo fantastišką paslaugą – piligrimų vakarienes. Jų kaina – nuo 8 iki 12 eurų.
Dažniausiai ji susideda iš trijų dalių – pirmojo ir antrojo patiekalų bei deserto. Pirmasis patiekalas pradžioje mus tikrai stebino – dažnai tai būna sriuba, itin sočios salotos ar net makaronai su tunu ir pomidorų pasta. Toliau – žuvis, kepsnys arba ispaniška tortilija... Ir desertui – platus skanėstų pasirinkimas iš vaisių, ledų, pudingų, jogurtų sąrašo. Žinoma, stalas neapsieinama ir be vyno. Nes piligrimams reikia pasistiprinti ir atgauti jėgas. Po tokios vakarienės nuo stalo tenka tiesiog nusiridenti.
Gal šiek tiek ir belstųsi sąžinė, bet... kai sportinis laikrodis rodo, kad šiandien sudeginai nuo 4 iki 5 tūkstančių kalorijų, sąžinė ramiai užmiega. Jei ji nenorėtų klausyti išmaniojo laikrodžio, tektų išgirsti savo kūno siunčiamus signalus: nepakankamai pavalgius ir dėl to krentant gliukozės kiekiui kraujyje ne tik itin taptų itin sunku vilkti kojas Keliu, bet vakarais kamuotų nenumaldomas drebulys ir netgi šaltis...
Apie reikalingus ir nereikalingus daiktus
10 kilogramų kuprinė nelengvėja – net tuomet, kai dušo reikmenų buteliukai jau nebe tokie pilni, baigiasi nusipirkti elektrolitai, išmetamos suplyšusios kojinės ir nieko naujo neleidi sau pirkti... Kaip jau teko prisipažinti, kuprinėje vis užsilieka kokia bagetė, tuno skardinė ar papildomas buteliukas vandens.
Tiesa, nuėjus porą šimtų kilometrų niekas jau nebesijuokia, kad nešuosi planšetę su klaviatūra. Sutiktas ispanas Diego tvirtina, kad maždaug po dešimties dienų Kelyje imi šnekėtis su savimi... Jau nekalbant apie tai, kad kiekvieną vakarą praleidi plepėdamas su vis naujais sutiktais žmonėmis. Ir tai vienas, tai kitas pasakojasi imantis rašyti mintis ir nuotykius ar sutiktųjų vardus ir istorijas – kas į popierines užrašų knygutes, kas į tinklaraščius ar socialinius tinklus.
Tokiomis akimirkomis Edita kiekvieną kartą primena apie savo „pasimetusį“ apsilankymą technikos parduotuvėje: mums reikėjo kuo lengvesnės technikos, o supratimo apie tai mes turėjome nedaug. Aš nuoširdžiai burbėjau, kad galime be to išsiversti – juk telefonai viską gali. Bet ji užsispyrė...
„Kiek kilometrų eisite? Pėsčiomis? Nešitės? Gerai, vadinasi jokių kompiuterių ir tik mažutė klaviatūra ir daugiafunkcinė asmenukių lazda“, – draugiškai patarimus dalinęs „Topocentro“ konsultantas iki minimumo sumažino nešamos technikos kiekį atiduodant duoklę funkcionalumui ir poreikiams. Ir besišypsodamas nepamiršo pridurti, kad išėmus iš įpakavimų bei palikus namie naudojimosi instrukcijas viskas palengvės keletu gramų.
Ir žingsniuodamos praktiškai įsitikinome, kad tų daiktų mums tikrai reikėjo, o visa kita būtų tik gulėję kuprinėje. Tad, kad ir į kokią kelionę ruoštumėtės, gerai pagalvokite, ar tikrai nepasiimate daugiau daiktų, nei jums prireiks.
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
