Vijolė Aguonaitė
Per Velykas retai kada smagiai žaliuoja žolė ir žydi slyvos. Vis dėlto pasipuošti gražiau, nei tai daro gamta, vargu ar galima. Floristai tikina, kad Velykos – tradicinė šventė, tad nederėtų puošiant namus prisigalvoti nežinia ko, nes lengvai galima nuslysti iki kičo. O etnologas Libertas Klimka primena, kad ši krikščioniška šventė turi daug sąsajų su pagonybe.
Lygiadienio stebuklas
„Įsigalėjus krikščionybei Velykas imta švęsti skirtingu laiku, priklausomai nuo Mėnulio fazės, bet nemažai išlikusių papročių rodo, kad senovėje ši šventė buvo švenčiama tuo pačiu metu. Vienas iš tokių papročių: per didžiąją savaitę ar ankstyvą Velykų rytą reikia susirasti iš rytų atitekantį upelį ir per patį saulėtekį jame nusiprausti bei šio upelio vandens parnešti ligoniams. Įdomu tai, kad tiksliai rytuose saulė teka tik per lygiadienį“, – sakė L.Klimka. Kaip tik per lygiadienį, pasak jo, paros temperatūra perkopia nulį laipsnių ir įvyksta didysis gamtos stebuklas – pasirodo pirmoji žolė.
Aukojo deivei Paukštei
Kalbėdamas apie Velykų margučio simboliką, L.Klimka priminė, kad senovėje žmonės gyveno skurdžiai, paukščių grįžimas ir pirmieji kiaušiniai reiškė sunkaus laiko pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado, tad pagonys pirmąjį margutį visada aukodavo deivei Paukštei, kuri sugrąžindavo po žiemos paukščius. Iš šios akmens amžių siekiančios tradicijos kilo kiaušinių marginimo paprotys. Krikščionybė tik perėmė šią tradiciją. Etnologas priminė, kad Velykos – šeimos šventė. Po rytinių mišių žmonės visada labai skubėdavo grįžti iš bažnyčios, nes buvo sakoma, kad kas pirmasis peržengs namų slenkstį, tam visus metus seksis. Kaimynus dažnai lankydavo lalautojai – jauni vaikinai, užsukdavę į sodybas, kuriose gyveno jaunos merginos. Jie dainuodavo po langais, sakydavo palinkėjimus, kuriuose išvardydavo visus šventuosius, globojančius šeimas. Tokius svečius sodybos šeimininkai vaišindavo margučiais ir sūriu. L.Klimka patarė prisiminti senąsias margučių marginimo tradicijas ir atsisakyti pigių parduotuvėse brukamų blizgučių, nepuošti kiemo butaforiniais zuikiais ar morkomis.
Tiks visos gėlės
Floristė Inga Petronė sakė, kad paisant sezoniškumo reikėtų rinktis gaivias, lengvas pavasariškas spalvas – baltą, geltoną, melsvą, salotinę, žalią, baltą ir vengti ryškių oranžinių, raudonų tonų, kurie labiau tinka Kalėdomis. „Namams puošti tiks visos skintos ar vazoninės pavasarinės gėlės ir jų kompozicijos, ypač tinka svogūninės gėlės vazonėliuose. Juk svogūnas simbolizuoja kiaušinį. Velykinei namų puošybai tiks narcizai, hiacintai, tulpės, krokai ar snieguolės. O sudėlioti velykinę kompoziciją tikrai nesunku. Reikia tik pasitelkti gerą nuotaiką ir vaizduotę“, – sakė pašnekovė.
Kiaušinį primenantys žiedai
Floristė patarė vengti menkavertės atributikos, kuria šventiniu laikotarpiu būna užversti prekybų centrai. Pavasariškoms kompozicijoms, pasak jos, puikiai tiks samanos, kankorėžiai, įdomios formos medžių šakos, ant kurių galima pakabinti savo dažytų tuščiavidurių margučių. Margučius, gėlių žiedus, šakeles gražu komponuoti ne vien jaukiuose pintuose krepšeliuose, bet ir permatomo stiklo vazose, nes stiklas asocijuojasi su ledu, pro kurį nutirpus sniegui ima veržtis pirmoji gyvybė. „Labiausiai svarbiausią Velykų simbolį – kiaušinį – primena tulpės, hiacintų žiedai. Tad jei kieme šios gėlės kelia žiedus, vadinasi, esate labai pasipuošę. Vokietijoje įprasta gėlynus puošti rankų darbo moliniais paukšteliais. Po truputį ta mada atkeliauja ir pas mus“, – sakė floristė. Svarbiausia, pasak jos, vengti įmantrybių, blizgučių. Kiemas gali būti papuoštas ryškiai, bet skoningai.