Lemtingąją sausio dieną, apie 6 valandą ryto žolininkė A. Karaliūnaitė sulaukė skambučio, kuriame išgirdo tai, ko ir baisiausiame košmare nebuvo sapnavusi – dega jos turimas žolelių cechas. Kai moteris atvažiavo į gaisravietę, stogą jau buvo pasiglemžusi atvira liepsna, nors ugniagesiai gelbėtojai ir stengėsi pažaboti ugnį.
„Buvo didžiulis šokas, bet tikrasis šokas prasideda dabar. Iš pradžių suveikė savisaugos instinktas, dar buvo jėgų“, – dabar sako A. Karaliūnaitė.
Norėtų tik vieno
Galima pasidžiaugti nors tuo, kad nedidelė dalis paruoštų produktų ir cecho liko: „Pusę pastato pavyko išgelbėti. Gaisro nepaliestos liko siuvykla, ją tik truputį užliejo, ir šaldiklių patalpa.
Žolelės sudegė visos, nes gaisras įsipliekė ten, kur buvo mano pagrindinė darbo vieta. Sudegė visa žaliava, įranga, pakuotės. Liko tik tos žolės, kurios buvo šaldikliuose – jos buvo skirtos tepalų gamybai, taip pat tos, kurios buvo užpiltos sirupais. Ta patalpa tik labai uždūmyta, bet daugiau nieko. Liko ta gatava produkcija, kuri atskirai buvo elektroninės parduotuvės sandėlyje arba mašinoje pakrauta vežtis į mugę prekiauti. Dar liko ir keli mišiniai paruošti“, – vardija ji.
A. Karaliūnaitė prisimena, kad ketvirtadienį su darbuotojais iš patalpų išėjo puikiai nusiteikę, dabar moteris apgailestauja, kad jeigu būtų žinojusi, kas laukia, būtų ceche pasilikusi per naktį:
„Aš dabar labiausiai norėčiau, kad nebūtų to penktadienio. Jeigu būčiau tokia galinga ir galėčiau atsukti laiką atgal, pasilikčiau miegoti tame ceche. Turėjau mintį, kad per 2 metus viską gražiai užbaigsiu ir nebedirbsiu, nes tikrai sunku dirbti tokio amžiaus. Su visa šeima labai sunkiai dirbome“, – su ašaromis akyse pasakoja moteris.
Atsisako savo svajonių
Žolininkė sako, kad cecho atstatyme yra ne vienas trukdis. Vienas iš jų – jos pačios amžius. Antrasis – finansinis.
„Čia yra gilus užkampis, kur 2 kambarių butas kainuoja 250 eurų. Man atstyti cechą už keliasdešimt tūkstančių eurų būnant tokio amžiaus ir žinant, kad negalėsiu dirbti taip, kaip dirbau, yra labai didelis klausimas. Dar pasitarsiu su finansininkais, kaip čia viskas atrodytų, bet turbūt aš viena nesusidorosiu.
Neseniai buvau elektroninių parduotuvių konferencijoje, kur pasilyginau su kitomis el. parduotuvėmis, kuriose gaminiai parvežti iš užsienio ir žolelės augintos pramoniniu būdu. Mano kainos buvo mažesnės už jų. Tam, kad rankomis surinkčiau tokią žaliavos kolekciją, kokią turėjau, kad galėčiau vėl gaminti gaminius, man reikėtų dvejų metų“.
Pasak A. Karaliūnaitės, ji ne kartą yra sulaukusi užgauliojimų, kad praturtėjo iš kitų žmonių nelaimių, tačiau moteris sako, kad jos verslas prasidėjo visai ne nuo žolelių:
„Mane apkalbinėjo, kad aš iš žmonių nelaimių ir ligų susikroviau turtus, bet aš tikrai nesu turtinga. Aš mokėjau gal protingai investuoti ir labai daug dirbau pati. Žolelės žmonėms buvo parduodama praktiškai už savikainą. Cecho stogas, kuris dabar sudegė, buvo dengtas dar tada, kai žolelėmis aš nelabai ir prekiaudavau.
Mano pagrindinė veikla nuo 1989 metų buvo saunos tekstilės gamyba. Juokdavausi, kad stogas dengtas pirties kepurėmis. Kai žmonių susidomėjimas mano gaminiais iš augalų vis didėjo, kitą verslą kiek apleidau. Galiausiai mane išstūmė iš didžiųjų prekybos centrų pramoninė pirties tekstilė. Dabar aš likau prie tos pačios suskilusios geldos, kai reikia galvoti, ar man vėl naktimis siūti ir tomis kepurėmis dengti stogą. Labai baisioje kryžkelėje dabar esu“, – sako ji.
Kiekvienas produktas parduodamas A. Karaliūnaitės el. parduotuvėje, buvo unikalus ir neretai pritaikomas kiekvieno žmogaus individualiems poreikiams. Prioritetas visuomet būdavo padėti žmogui, o nepasipelnyti, todėl jeigu dabar norėtų atkurti viską nuo pradžių – to padaryti nebegalėtų.
„Mano pirkėjai yra pagyvenę žmonės, tie, kurių vaikai sunkiai serga, ar patys serga sunkiai ir neturi pinigų. Su dabartinėmis statybinių medžiagų kainomis ir mano produktų kainomis, būtų labai sunku pakilti iš naujo. Laikas irgi toks neramus, kai niekas nežino, kaip čia bus.
Šiuo metu laidoju visas savo svajones. Aš esu turėjus visokių sunkumų – bankrotą, finansinių netekčių, bet tada dar galėjau save apkaltinti, kad kažką negerai padariau, o kai šitaip nutinka, nežinai kaip spręsti. Bet tikriausiai toks yra likimas“, – svarsto žolininkė.
Kas kaltas dėl gaisro?
Buvo įvairių svarstymų nuo ko kilo gaisras, tačiau šiuo metu labiausiai tikėtina, kad cechas užsiliepsnojo dėl šaldiklio, o nuo jo per ventiliacines angas ir liuką išplito toliau.
„Ekspertas ištyrė, kad dėl gaisro kaltas šaldiklis, nors pirmiausiai galvojome, kad kaminas ir pečius kaltas, bet mūsų pečius yra šalto dūmo. Gaisras išplito per ventiliacinę sistemą ir liuką į antrą aukštą. Patalpos buvo nedegia akmens vata apšildytos naujai. Tas liukas liko medinis.
Šaldiklis stovėjo šalia liuko ir, matyt, taip viskas išplito. Niekada negali žinoti, kaip viskas atsitiks. Dar ir vaškuotos popierinės pakuotės buvo spintoje šalia šaldiklio, gal jų ten reikėjo nelaikyti, nes jos labai degios“, – sako žolininkė.
