„Iš Lietuvos išvykome, nes to labai norėjo mano pirmasis vyras. Jam atrodė, kad čia pinigai auga ant medžių, bet deja taip tikrai nėra.
Jei nori turėti geresnį darbą, privalai gerai mokėti anglų kalbą, turėti išsilavinimą ir kur kas labiau stengtis, nei kiti“, – tikina pašnekovė.
Sunki pradžia
Jurgita prisimena, kad vis dėlto vaikystėje ji mamai sakydavo, kad užaugusi gyvens Amerikoje, tačiau tokios kalbos mamai tik keldavo juoką. Vis dėlto, šiandien Jurgitos gyvenimas pasisuko taip, kaip pati moteris net negalėjo nutuokti.
„Atvažiavusi į Čikagą ilgėjausi namų ir tikrai nemaniau, kad čia liksiu gyventi. Po metų gyvenimo Amerikoje mums su pirmuoju vyru gimė dukra, tuomet dar mama ir brolis iš Lietuvos gana dažnai pas mane atvykdavo, kad man būtų linksmiau. Visgi, ilgainiui susitikimai su artimaisiais vis retėjo“, – sako moteris.
Jurgita neslepia, jog gyvenimo pradžia svetur buvo nelengva. Lietuvoje, medicinos mokykloje įgyta kosmetologės specialybė Amerikoje nieko nereiškė, moteris privalėjo vėl iš naujo mokytis, kad galėtų dirbti sau mielą darbą.
Skyrybos su vyru ir nauja meilė
Kuomet dukrai sukako vieneri, Jurgita išsiskyrė su savo pirmuoju vyru. Laimei, po kelių metų moteris sutiko savo dabartinį, arabų kilmės vyrą.
„Kada pradėjome gyventi kartu, iš Čikagos persikėliau į Viskonsiną, kur vyras turi savo verslą. Jis visada norėjo 6 vaikų, tačiau ilgą laiką negalėjau pastoti ir man prasidėjo depresija. Gydytojai vis ramino, kad taip nepergyvenčiau, tačiau vis tiek jaučiausi labai blogai“, – kalba pašnekovė.
Praėjus ketveriems metams po pažinties su antruoju vyru, gimė dar viena dukra, o netrukus ir trečioji. Pasak Jurgitos, būtent tuomet prasidėjo didžiausi sunkumai: teko mesti darbą, atsisakyti auklių ir visą savo laiką skirti vaikų auginimui bei namų priežiūrai.
„Dirbau salone kosmetologe ir labai mylėjau savo darbą, tačiau gimus trečiam vaikui niekaip nepavyko visko suspėti, kartais atrodydavo kad išprotėsiu. Vis dėlto, dabar prisiminus šį gyvenimo etapą šypsausi, kadangi šiandien turiu jau penkias dukras ir rūpesčių dar daugiau“, – pasakoja Jurgita.
Skiriasi arabo ir lietuvės požiūris
Pašnekovė atvirauja, kad ji visą savo laiką leidžia su dukromis ir tik retomis progomis, kada vyresnėlės išleidžia, pavyksta išbėgti į saloną manikiūrui ar kitai grožio procedūrai.
Taip pat visos penkios dukros yra ypač energingos ir net iki šiol susitikus su giminaičiais, jie vis stebisi, kaip moteris viena, kol vyras dirba, susitvarko su tokiomis padaužomis.
„Kadangi vyras arabas, o aš lietuvė, be abejonės, vaikų auklėjimas skiriasi. Aš esu labiau griežtesnė, noriu namuose tvarkos, kadangi kiekviena mama supras mane, kad namų ruošos darbai niekada nesibaigia.
Taip pat turiu mergaitėms padėti ruošti pamokas, su jomis užsiimti ir norint viską suspėti tvarka būtina. Vis dėlto, mano vyras dienomis daug dirba, tačiau grįžęs namo mergaitėms tikrai per daug leidžia ir į viską žvelgia atlaidžiai“, – apie vaikų auklėjimo skirtumus kalba Jurgita.
Dukros vis kalba apie Lietuvą
Jurgita Amerikoje gyvena jau 17 metų ir per šį laiką į Lietuvą buvo grįžusi tik du kartus. Pagrindinė priežastis – tokios ilgos kelionės su mažais vaikais ypač sudėtingos.
Anot moters, vyriausioji jos dukra lietuviškai kalba puikiai, tačiau likusioms keturioms kalbėti lietuviškai kur kas sunkiau.
„Kai kalbuosi su jomis lietuviškai, jos viską supranta, tačiau kalba sunkiai. Kadangi vyro visa didelė šeima gyvena taip pat čia, dukros geriau moka arabų kalbą, nei lietuvių. Vis dėlto, joms labai patinka lietuviškos dainos ir lietuviški patiekalai“, – teigia mergaičių mama.
Jurgita prisimena, kai paskutinį kartą Lietuvoje su dukromis praleido tris savaites, mergaitės kalbą pramoko greitai, tačiau tam reikalinga nuolatinė praktika.
„Mergaitėms Lietuva tuomet labai patiko, ypač kaimas, kur gyvena seneliai. Be to, nors mūsų šeimai teko nemažai keliauti, mergaitės vis tiek daugiausiai kalba apie Lietuvą, o paskutinį kartą apsilankius net klausė, ar galėtume čia gyventi“, – prisiminimais dalinasi Jurgita.
