Oksana LAURUTYTĖ
Statistika negailestinga – mūsų šalyje tėvai vaikams skiria vos septynias minutes per dieną. Pats geriausia būdas vaikui ir sau suteikti laimės – pažaisti su juo. Daugelis tėvų net nebemoka žaisti, bet į vaikystę gali grįžti kiekvienas. Susikurkite namuose lėlių teatrą – juk jam nereikia jokių specialių lėlių. Pagaliukas, siūlų kamuolys, balionas – gali tapti žaidimų draugu. Profesionalios Klaipėdos lėlių teatro aktorės Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė sako, kad suaugusiojo „prakalbintai“ lėlei vaikai mieliau išsipasakoja, atskleidžia savo svajones nei pačiam suaugusiajam.
Kol leisi, tol vaikas ir tikės stebuklu
Kiekvienas susitikimas su teatro pasauliu pažadina daugybę emocijų, minčių, pojūčių, praturtina vaikų vidinį pasaulį. Atėję į teatrą, žiūrovai dažniausiai pamato jau sukurtą rezultatą, t. y. spektaklį, o visas kūrybinis procesas, kaip gimsta ir atgyja lėlės, yra sunkiai įsivaizduojamas ir suvokiamas.
Klaipėdos lėlių teatro aktorės R. Kutaitė ir K. Jurkštaitė po edukacinių užsiėmimų dažnai netveria laime. Neretai ne tiek vaikams, kiek jų tėvams pavyksta patirti daugiau džiaugsmo, kuriant lėles ir vaidinant su jomis.
Vaikai mielai žaidžia su lėlėmis, o suaugusiems lėlių teatras atrodo nerimtas užsiėmimas. Kas nutinka vaikui, kai jis suauga?
Karolina sako, kad Lietuvoje daugeliui žmonių lėlių teatras atrodo nerimtas. Juk kažkaip nesolidu dūkti su lėle. Vis dėlto pasaulyje taip nėra. Lėlių teatrą suaugusieji mielai lanko, jį mėgsta.
„Čia mūsų neišprusimo reikalas. Mums lėlė kelia ne itin malonias emocijas. Buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, o lėlė mums asocijuojasi su žmogaus valdymu. Suaugusiems žmonėms psichologiškai sunku. Niekas nenori būti lėle“, – sako Renata.
Pasak Karolinos, jei tėvai suprastų, kad vaikui reikia sukurti stebuklų pasaulį ir vaikas jame turi gyventi kiek galima ilgiau, tada net suaugę žmonės taptų geresniais. „Vaikas lėle tiki pakankamai ilgai. Kai šalia suaugusiojo atsiranda lėlė, vaikai su ja betarpiškai bendrauja. Nes jie tiki stebuklu. Vaikai mato, kad suaugęs valdo lėlę, už ją kalba, bet lėle jie vis tiek nuoširdžiai tiki“, – kalba aktorė.
Džanis Rodaris savo knygoje yra rašęs, kad jei mokytojas užsideda pirštininę lėlę, vaikas lėlei mielai pasakys, ką blogai daro, papasakos apie save, atskleis svajones. Kitas dalykas, jei mokytojas klausia vaikų, ką pats blogai daro, vaikai nesakys. O jei paklausia mokytojo valdoma lėlė – vaikai išsyk atvirauja.
Jei žmogus suvoktų, kad lėlę atstoti gali bet koks objektas – šviesa (prožektorius), pieštukas, suvoktų savo fantazijos begalybę. „Dažnas suaugęs lėlių teatrą įsivaizduoja kaip arklys su pridengtomis akimis. Tačiau šiuolaikiniame teatre lėles spektakliuose naudoja pasaulinio garso režisieriai. Šios išraiškos priemonės padeda atskleisti mintį, papildo spektaklį. Lėlių teatras – ne tik pirštininė lėlė. Tradicinių lėlių teatre dabar mažai naudojama“, – sako Renata.
Seniai nebekuriami lėlių spektakliai tik vaikams. Šie spektakliai yra skirti šeimai, nes juk tėvai atveda vaikus į spektaklius. Ar vaikas pamėgs teatrą, priklauso nuo tėvų.
Dažnai atrodo, kad lėlių spektakliai yra primityvūs. Juk žmogaus veidas geba atskleisti daug, o ką geba lėlės? „Bet juk lėlė gali skraidyti. Ji turi tą stebuklą. Jei mums būtų nenormalu, kai ant kėdės prie stalo sėdintis žmogus imtų ir pakiltų į orą, vaikas į tai žiūrėtų normaliai. Kol vaikui leidžiama patirti stebuklą, tol jis juo tikės“, – sako Karolina.
Lėlė – kaip Kalėdų Senelis
Dramos teatre dirbantis aktorius ne visada bus geras lėlininkas, bet Lėlių teatre dirbantis aktorius dramos teatre lengvai kurs vaidmenis ir net lengviau susitvarkys su užduotimis. Pasak Renatos, juk lėlininkas valdo ne tik balsą, savo judesius, bet ir objektą. Vienu metu privalai įgyvendinti daug planų ir aprėpti žymiai daugiau.
Vaikas iš pradžių žaidžia su lėle. „Lėlės fenomenas yra tas, kad vaikas ja tiesiog tiki. Lėlė – kaip Kalėdų Senelis. Ji gali išpildyti vaiko norus. Mamai lėlė net gali padėti priversti vaiką susitvarkyti daiktus, išsivalyti dantis, atlikti nemėgstamus darbus“, – sako Renata.
Jei tėvas sukritikuos vaiką, kad jis, ant rankos užsimovęs kojinę, ja žaidžia, kūrybiškumą gali nužudyti amžiams. „Vaikai juk patys atgaivina daiktą žaisdami. Jų lėlės, mašinos, piešiniai kalba. Jie ne tokie sugadinti kaip mes“, – šypteli Renata. O kai vaikas dar atvedamas į lėlių teatrą, jis patiria ne tik atradimo džiaugsmą, bet dar kartą pasitvirtina, kad su savo žaislais smagu kalbėti, draugauti.
O gal blogai, jei vaikas ilgai gyvena pasakų pasaulyje? Karolina sako, kad jei randi atsakymą į klausimą: „Kodėl?“, viskas susidėlioja į savo vietas. Mes baisimės žiauriais „Pokemonais“, bet lietuvių liaudies pasakos ne mažiau baisios. Būdamas tėvu ar pedagogu, žinai, ko nori pasiekti. Ar nori vaiką apsaugoti, ar pamokyti, parodyti, kokia yra, būna realybė? Pasakoje viskas įmanoma.
Vaikas ir prieš tūkstantį metų ir dabar – tas pats vaikas. Kažkada skudurą susukdavo ir padarydavo lėlę, o dabar vaikui duoda pabaigtą plastikinį žaislą. „Vaiko kūrybiškumas pasibaigia gavus pabaigtą daiktą. Mes suprantame, kad vaikas turi kurti. Mąstantys tėvai neleidžia vaikui žiūrėti per televizorių viską, ką jis nori, ar iki trijų nakties sėdėti prie kompiuterio. Viskas priklauso nuo šeimos. Kaip tėvai žiūri į pasaulį, taip ir vaikas jį matys“, – kalba Karolina.
Išliks tik kūrybiška asmenybė
Lėlių teatro aktorės sako, kad visų tikslas – išugdyti kūrybišką asmenybę. Tik kūrybiška asmenybė gebės išlikti, o ne ta, kuri bus „prifarširuota“ žinių ir faktų. Kūrybiškas vaikas užaugęs gebės sugalvoti, kaip spręsti problemą.
Vaikams pakanka duoti priemones, o su jomis jie gali gaminti lėles, kaip nori, o ne klausydamas nurodymų ar patarimų. Negali sakyti vaikui, kad lėlės kojos yra per ilgos ar per trumpos. O kas tai nustatė? Jei tėvai ar mokytojai reikalauja vaiko sukurti standartinę lėlę, tai rodo, kad jie negeba priimti kitokių.
Patys ryškiausi ir nuostabiausi prisiminimai iš vaikystės – kaip žaidei su tėčiu ar mama. Renata sako, kad žaidimas namie – ypač svarbus. Tėvai turi žaisti su vaikais, o kokios priemonės bus panaudotos – visiškai nesvarbu. Suaugusieji gal kompleksuoja, nori sukurti tobulas lėles, o iš paprasčiausio popieriaus gali sukurti lėlių teatrą. Reikia atrasti laiko pabūti su vaikais. Baisiausia, kai senatvėje imsi gailėtis, kad kažką galėjai padaryti, bet nepadarei.
„Jei nuo gruodžio pradžios iki Kalėdų tėvai su vaikais pažaistų, tam vaikui būtų TOKIOS Kalėdos. Patikėkit manim. Nebereikės nė Kalėdų“, – šypsosi Renata.
