Pavydas, priklausomybės jausmas, noras valdyti kitą... Visi šie bruožai gali būti būdingi įsimylėjimui, tačiau nėra tikros meilės išraiška, teigia www.wday.ru ekspertai.
Pavydas
Kuo skaudesni pavydo kirčiai, mano tūlas įsimylėjėlis, tuo stipresnė meilė. Nors pavydas ir būdingas įsimylėjimui, tačiau tikrai nėra pagrindinis jo požymis. Pasak psichologų, tikra meilė plėtojama dviem „siužetais“ vienu metu: tarp subjektų („aš myliu“) ir tarp objektų („esu mylimas“). Pavyduolis pirmiausia save mato kaip meilės objektą – jam nepakeliama, kai partneris žiūri ne tik į jį. „Pavydi tas, kuris abejoja, kad gali būti partnerio išrinktuoju, užimti jo širdyje ypatingą vietą“, - teigia psichoterapeutė Marija Andrejeva.
Tačiau ar myli jis pats? Pavydas nekelia tokio klausimo. Jis pavyduoliui kalba tik apie jį patį: apie pagarbos sau nebuvimą, apie tai, kad jis negali savęs įsivaizduoti savarankiško. Tokiuose santykiuose pavyduolio partneris „mylimas“ tik todėl, kad yra „medžiaga“ pavydui pasireikšti. „Be to, pavydas „maitina“ seksualinius troškimus, bent jau fantazijose sukuriant varžovo įvaizdį“, - tikina psichoanalitikas Žanas Michelis Hirtas.
„Hiper“ apsauga
Aš nuolat dėl tavęs nerimauju, saugau tave... Iš pirmo žvilgsnio meilė, pasireiškianti saugojimu ir net aukojimusi, ir yra tikras jausmas. „Iš tikrųjų tas, kuris bando partnerį saugoti ir globoti, nepasitiki savimi, savo jėgomis, - aiškina šeimos psichoterapeutė Inna Chamitova. – Jis abejoja, kad jį tokį, koks yra, galima mylėti, todėl visais įmanomais būdais stengiasi būti reikalingas. Tai stengiamasi išlaikyti partnerį: „Jeigu tu mane paliksi, niekas daugiau tavimi taip nesirūpins“.“
Nors pripažinti ir nelengva, tokia „globojanti“ meilė iš tikrųjų nukreipta ne į partnerį, o į mūsų vidinį tėvišką įvaizdį, kuriuo mes tarsi mokome: „Na, matote, kaip reikia elgtis su mano vaiku!“ O partneriui tokia meilės išraiška tarsi sako: „Dabar tavo eilė parodyti, kaip mane vertini.“ Pasak psichologų, tokie santykiai rodo, kad žmonės bando užgydyti vaikystės žaizdas – jausmą, kad esi niekam nereikalingas ar blogą elgesį su jais.
Priklausomybė
Priklausyti nuo kito reiškia padaryti viską, kad tik nereiktų susidurti su nepakeliama vidine tuštuma, kuri apima, kai partneris nebūna šalia. Taip kūdikiai jaučiasi visiškai saugūs tik tuomet, kai jaučia artimą kontaktą su mama. „Priklausomas yra tas, kuris bijo vienatvės – ne išorinės, o vidinės, - sako M.Andrejeva. – Susiliejęs su kitu jis nebejaučia savasties.“
„Tokios problemos niekada neiškyla žmonėms, kuriuos tėvai augino savarankiškais, o vertė būti jų tęsiniu, - sutinka I.Chamitova. – Jie užauga savarankiškomis, gebančiomis mąstyti, priimti sprendimus asmenybėmis.“
Priklausymas nuo partnerio kalba apie meilę, tačiau apie apgautą, sužeistą, vienu sparnu tegalinčią skristi. Atsidavimu, noru būti priklausomam nuo partnerio bandomos gydyti vaikystės žaizdos. Tiesa, šie vaistai neveiksmingi – mat visą laiką būti atsidavus tik kitam, pamirštant save neįmanoma.
Per didelė aistra
Kai aistra tokia stipri, kad kvapą gniaužia, sakoma: „Štai kur didi meilė“. Laikas trasi skyla į bevertę praeitį, iki susitikimo, ir dabartį, kupiną viską griaunančios aistros. Tačiau ši „minta“ vienatve ir liūdesiu.
„Stiprios emocijos užpildo vidinę tuštumą, - sako I.Chamitova, - tačiau jos slopina gyvenimo jausmą.“ Tokia meilė vos spėjusi suliepsnoti, supleška iki pamatų. Tai tokia meilės rūšis, kur žodžiai – amžina konfliktų šaltinis. Ji būdinga paaugliams ir tiems, kurie bijo parodyti tikrąjį „aš“ ir kuriems nereikalingas atvirumas bei artumas. Aistros griaustinis, nutildo bet kokius garsus – ir vidinius, ir aplinkinius.
Savininkiškumo jausmas
Noras turėti ir kitą – viena meilės sąlygų, tačiau kai ji užima pagrindinę vietą, kalbėti jau dera ne apie meilę, o apie baimę. Valdyti – reiškia mylėti tik tai ką matai, ką turi. Kai tik dingsta jausmas, kad kontroliuoji kito gyvenimą, prasiveržia nevaldoma baimė, kad partneris yra dalis tavęs, todėl negali nuo pasitraukti nė per žingsnį. Savininkas, priešingai nei priklausomasis, nesiekia susilieti su partneriu – negi įmanoma susilieti su tuo, kas jau yra tavo dalis.
„Savininkiškumo jausmas daug archaiškesnis nei pavydas, - teigia Ž.M.Hirtas. – Negalėdamas kontroliuoti kito žmogaus savininkas jaučia pavojų savo gyvybei – tolstantis partneris tarsi atima iš nelaimėlio gyvenimo jėgas.“
