Šiandien iš garsiosios Pavlovo respublikos liko apgailėtini griuvėsiai. Net ne visi vietos gyventojai gali paaiškinti, kieno tie griuvėsiai. M.Bžostovskio vidurinės mokyklos direktorė Lucija Jurgelėvič, mokyklos paveldo muziejuje rodydama istorinės respublikos autentiškus eksponatus, tarsteli, kad, nuolat teisinantis pinigų stoka, mes rizikuojame prarasti praeitį . O be jos ir ateitis mažavertė.
Buvo klestinti ir pripažinta
Iš Italijos sugrįžęs kunigas, rašytojas ir reformatorius Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827 m.) iš didikų Korsakų nusipirko Merkinės dvarą (nesietinas su Merkine ties Nemuno ir Merkio santaka) ir aplinkines žemes. 1 630 ha plote jis įsteigė respubliką. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad dvarui priklausė 3 040 ha: ariamos žemės 1 668 ha, o likusiąją užėmė Merkinės šilas.
Netrukus dešiniajame Merkio upės krante buvo pastatyti nedideli modernūs ankstyvojo italų klasicizmo rūmai. Fasadą sudarė veranda su didingomis kolonomis. Jos parėmė pirmojo aukšto vidinį balkoną. LDK referendorius, kanauninkas P.K.Bžostovskis savo Merkinės dvare panaikino baudžiavą. Merkinės dvaro valstiečiai, P.K.Bžostovskiui sutikus, priėmė savivaldos įstatymą, suorganizavo atskirą miniatiūrinę respubliką, kuri užėmė tik tris kvadratines mylias. Respublikos gyventojai išsirinko valdžios organus: prezidentą, dviejų rūmų parlamentą, teismą, iždą, savišalpos kasą. Savo respubliką jie pavadino pirmojo prezidento Bžostovskio vardu – Pavlovo.
Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, gydytoją, kariuomenę, mokyklą. Prezidentas P.K.Bžostovskis savo valdose panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Jis rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, vertė ir leido jiems įvairias knygeles. Tvarkai palaikyti sukūrė miliciją iš 137 jaunų vyrų. Milicija turėjo savo vėliavą su Maltos kryžiumi vienoje pusėje ir Bžostovskių herbu bei raide „P“ (Pavlovo) kitoje pusėje. Pats Merkinės dvaras buvo įtvirtintas. Iš visų pusių jį supo pylimas, ant kurio stovėjo tikros patrankos. Visi milicininkai turėjo ir savo uniformas. Respublikos monetos buvo didžiausia retenybė.
1791 m. balandžio 4 d. Lietuvos – Lenkijos (Žečpospolitos) Seimas oficialiai pripažino respubliką ir patvirtino jos gyventojų priimtą konstituciją.
Gražus, bet trumpas respublikos gyvenimas
Mažoje valstybėje šalia Merkio gyveno apie 800 žmonių. Atvykę svečiai stebėdavosi Pavlovo valstiečių namais. Jie buvo statomi iš tašytų rąstų, styrojo kaminai, viduje buvo sumūrytos koklinės krosnys ir įrengtos virtuvės, namuose buvo stikliniai langai. Šalia namų žmonės veisė sodus ir kasė daržus.
Žiemą, kai apmažėdavo žemės ūkio darbų, valstiečiams būdavo organizuojamos „akademinės dienos“, diskusijų vakarėliai jaunimui. P.K.Bžostovskis turėjo didelę biblioteką ir leido ja naudotis. 1974 metais Pavlovo respublika dar labiau įsitraukė į valstybės gyvenimą. Pavlovo milicija dalyvavo T.Kosciuškos sukilime. Pulkininkas J.Jasinskis apsigyveno Pavlove. Respublikos prezidentas P.K.Bžostovskis skyrė pinigų, aprūpindavo kariuomenę maistu ir arkliais. Pavlovo respublika tais laikais domėjosi daugelis Europos valstybių. Ji egzistavo 28 metus – nuo 1769 iki 1797 metų. Tad iki paskutinio unijinės Lietuvos padalijimo ir svetimųjų pavergimo karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Pavlovo respubliką ir Lenkijos karalystę.
Vėliau P.K.Bžostovskis pardavė dvarą grafui Friderikui Mošinskiui ir išvažiavo į užsienį. Naujieji dvaro šeimininkai iki mirties toleravo daugumą Pavlovo konstitucijos punktų, kol ji galutinai prarado savo galią. Numalšinus 1831 m. sukilimą, kuriame dalyvavo Pavlovo gyventojai, caro valdžia iki 1915-ųjų iš P.K.Bžostovskio pinigų mokėjo priedus prie felčerio ir mokytojo algų. Sovietų pareigūnams rūmų likimas nerūpėjo.
Labiausiai P.K.Bžostovskio dvaras nukentėjo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. 1970 m. viename dvaro pastatų buvo įsteigta ferma, kitame gyveno žmonės. 1988 m. garsus muziejininkas, dailininkas, paveldo puoselėtojas Vladas Drėma tuometiniam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui yra rašęs: „Tarp Jašiūnų ir Turgelių stovėjo didelis Pavlovo dvaras. XVIII a. jis priklausė Povilui Ksaverui Bžostovskiui. Jis – LDK referendorius, 1769 m. panaikino savo dvare baudžiavą, suteikė valstiečiams savivaldybės teises su renkamais teisėjais, pastatė jiems mokyklą ir ligoninę. Tuoj po 1770 m. italų architektas Carlo Spampani pastatė čia didingus rūmus ankstyvojo italų klasicizmo stiliuje. Dar tarybiniais pokario metais rūmai buvo sveiki. Juose įsikūrė tarybinis ūkis ir laikė rūmuose grūdus. Vienas to ūkio direktorių prasivogė ir siekdamas nuslėpti nuostolius padegė rūmus. Po gaisro rūmai nebuvo remontuoti nei restauruoti. Be stogo ir perdengimų likę pastatai ėmė nykti ir griūti. Šiandien rūmų vietoje beliko tik plytų krūvos. Paminklų apsaugos įstaigos pareigūnams atrodo nebuvo žinoma Pavlove esančių rūmų nei istorinė, nei architektūrinė vertė. Jie nieko nepadarė, kad šį paminklą išsaugotų ateičiai.“
Lilija Valatkienė
