Šiandien 36-erių vyras atvirai pasakoja apie du dešimtmečius trukusią kovą su priklausomybe, nesuskaičiuojamą skaičių dienų, praleistų kalėjimuose, ir daugybę kartų, kai buvo tarp gyvybės ir mirties. Jis – gyvas įrodymas, kad net iš giliausio dugno galima pakilti ir vėl atsistoti ant kojų.
Jau šešerius metus jis didžiuodamasis sako, kad įveikė priklausomybę. Tik aktyviai savanoriaujančio ir prie įvairių iniciatyvų prisidedančio vyro gyvenimas atrodė visiškai kitaip – nė diena nepraeidavo be dozės, kitaip gyvenimas tapdavo tikru pragaru.
Smurtu pažymėta vaikystė
Pasakojant Mariaus istoriją, būtina nusikelti atgal į jo vaikystę. Ne tokią, kurioje vaikas auga apsuptas meilės ir šilumos, tokią, kurioje kasdien namuose laukdavo smurtaujantis tėvas.
„Tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio. Kai būdavo blaivus, jis buvo visiškai kitas žmogus – ramus, gerai. Kai išgerdavo, įvykdavo kardinalus pokytis – griebdavo peilius, kirvius, mamą vadindavo baisiausiais žodžiais.
Mes vos ne kas vakarą bėgdavome į penktą aukštą kartu su mama ir sese, laukdavome pareigūnų, kurie atvažiuodavo ir nieko nepadarydavo. Stovi, lauki, kol tave kažkas išgelbės, bet jie tik pasakydavo susitaikyti. O tu iš tėvo žvilgsnio jau matai, kad grįšime į namus ir bus dar blogiau“, – prisimena pašnekovas.
Jam akyse iki šiandien stovi vaizdas, kaip būdamas vos ketverių gavo smūgį į veidą, nes bandė apkabinti tėvą. Puikiai prisimena ir dieną, kai pirmą kartą, būnant septynerių, grįžo namo prisirūkęs ir buvo pagautas.
„Tėvai mane muša ir sako: „Rūkysi dar?“. Kad greičiau liautųsi, sakiau, kad neberūkysiu, bet mintyse labai pykau ir galvojau: dabar aš dar ne to padarysiu. Man niekas nepasakė, nepaaiškino, kodėl tai blogai, mano abu tėvai rūkė“, – pasakojo.
Marius pripažįsta – buvo probleminis vaikas, nervingas, greitai įsiplieskiantis, ir darželyje, ir mokykloje mušdavosi, tačiau savo elgesiui visad rasdavo paaiškinimą, nes visad girdėjo posakį: „Muša – reiškia myli“. Sako, tuomet elgdavosi taip, kaip mokėjo, pagal matomą pavyzdį:
„Kartais tai lyginu su situacija, kai gyvūnai, kuriuos muša, bijo žmogaus. Iš tokio pavyzdžio tu išsineši baimę, nepasitikėjimą žmonėmis, su neapykanta žiūri į kitus. Anksčiau nesuprasdavau, kad žmonės gali būti geri.
Kai žiūrėdavau į kitų mokyklos vaikų šeimas, kokie jie laimingi, bendrauja su savo tėvais, einą į Rugsėjo 1-ąją kartu, ko aš kategoriškai nenorėdavau, gėdijausi, galvodavau, kad jie meluoja ir apsimetinėja.
Atrodė, kad taip negali būti, jie tiesiog vaidina, o iš tikrųjų viskas yra taip, kaip pas mane – juos muša ir tik atėję jie vaidina laimingą, tobulą šeimą.“
Į narkotikus įniko vos 13 metų
Tad ir supti pradėjo draugai su panašiomis istorijomis – neturėję mylinčių tėvų, saugios aplinkos namuose ir ieškoję būdo nuo viso to pabėgti. M. Aleksiukas priduria, kad apima pyktis išgirdus replikas apie „laiptinėse sėdinčius marozus“, nes jie ten renkasi ne iš gero gyvenimo.
„Mes nakvodavome rūsiuose, įsirengdavome sau ten vos ne namus ir leisdavome laiką. Mes nenorėdavome eiti namo, nes ten nesaugu, nesmagu, nejauku“, – priduria.
Bėgant nuo slegiančios kasdienybės, savotišku išsigelbėjimu tapdavo alkoholis, kuris sukeldavo pyktį ir agresiją, tačiau kai kuriais kartais tiesiog iš visos širdies pravirkdavo. Kartą jis sako pabandęs marihuanos, tačiau ši tik sukeldavo daugiau baimių. Sulaukęs vos 13-likos, jau pabandė ir heroino.
„Dabar sakau, kad jeigu būčiau vartojęs ne heroiną, o alkoholį, aš tikrai kažką būčiau užmušęs, tai būtų pasibaigę katastrofa“, – atvirai sako pašnekovas.
Pirmieji bandymai vartoti narkotikus didelio įspūdžio nepaliko – sako, nepajausdavo beveik nieko, bet matė, kaip jie veikia esančius šalia. Ketvirtąjį kartą ir patį užplūdo ramybė ir išdrąsėjimas.
„Aš supratau, kad esu priklausomas, kai pirmą naktį nepavartojus medžiagos buvo labai bloga. Dar savo jėgomis persilaužiau ir kelis mėnesius nevartojau, bet mano draugų ratas buvo pradėjęs važinėti į taborą.
Jei kurį sutikdavau, man vis sakydavo: „Važiuojam už kompaniją“. Aš ir važiuodavau, tada pabandžiau vėl ir viskas – po to laiko nebesustojau, visiškai įklimpau“, – atviravo M. Aleksiukas.
Narkotikai, vagystės ir ilgos dienos kalėjime
Nuo to laiko į mokyklą keliaudavo tik pavartojęs ir eidavo ten ne mokytis, bet praleisti laiką foje, valgykloje ar kur kitur, nueidavo tik į mėgstamas pamokas. Klausant jo prisiminimų, nesunku suprasti, kodėl vengdavo rodytis pamokose:
„Aš būdavau kaltas dėl visko, kas nutikdavo mokykloje. Jeigu kažkas dingdavo, visą laiką kaltas likdavau aš. Pamenu, kai dingo ūkvedžio ir jo sūnaus dviračiai.
Mane, 11-metį, nusitempė į savo patalpas rūsyje, pririšo rankas prie kėdės ir mušė, bandydami išgauti, kur padėjau dviračius, nors ne juos aš paėmiau. Man dabar sunku suvokti, kas tada įvyko.“
Įnikus į narkotikus, reikėdavo prasimanyti ir pinigų jiems – tada prasidėjo plėšimai. Kiekviena diena, kaip sako Marius, buvo tarsi „Švilpiko diena“: keliesi, vagi, vartoji, jei nepasiseka – važiuoji į kalėjimą. Ir taip kiekvieną dieną.
„Atsimenu, kiekvieną vakarą, jei eidamas miegoti rytui neturi nei pinigų, nei dozės, guli ir meldiesi, kad rytas neišauštų, kad nebepabustum“, – trumpai priduria jis.
Tada prasidėjo ir nesuskaičiuojamos dienos, praleistos kalėjime. Vyras skaičiuoja, kad sudėjus visas gautas arešto bausmes, gautųsi ne vieneri metai, o bausmes teko atlikti ir po kelis mėnesius, ir daugiau nei metus.
„Kai man buvo 14 metų, atsimenu, kaip sėdėjau komisariate ir galvojau, kad mane netrukus paleis, bet man pasakė: „Ne, Mariau, viskas – tau 14, tu važiuosi į areštinę“.
Ten sąlygos buvo baisios – 6 ryto turi keltis, susukti čiužinį, nebegali gulėti. Pusryčiams duoda ketvirtį riekės juodos duonos ir virinto vandens, uždažyto, kad atrodytų kaip arbata, aliuminiame puoduke, kuris taip įkaisdavo, kad jo negalėdavai nei paimti, nei prie lūpų priglausti.
Galvojau, kad čia daugiau nepakliūsiu, bet 15 metų atsidūriau Lukiškių kalėjime, gavęs 30 parų arešto. Keista, bet tada pamačiau, kad ten nieko baisaus nėra, aš puikiai išsilaikiau.
Kvailai atrodė, kad tai net kieta, kad aš jau pabuvęs kalėjime. Man draugai pasakė, kad atsidariau sąskaitą ir dabar būsiu kalėjimo kamštis. Tada dar netikėjau, bet jie buvo teisūs“, – dalinosi M. Aleksiukas.
Nesuskaičiuojami kartai mirties gniaužtuose
Supanti aplinka vis keitėsi, tačiau visada šalia buvo keli artimesni draugai. Jei ne jie, galbūt Mariaus šiandien nebebūtų gyvųjų tarpe – po kiekvieno perdozavimo, jie nepalikdavo merdėjančio, o kviesdavo pagalbą. O tokių situacijų buvo ne viena.
„Buvo viena diena, kai tą pačią dieną tris kartus sugebėjau perdozuoti. Mane gelbėjo tai, kad kažkas visada būdavo šalia. Jeigu būdavai vienas – viskas“, – priduria.
Ne kartą pakibęs tarp gyvybės ir mirties, Marius susimąstydavo – ar tai atsitiktinumas, kad kaskart būdavo atgaivinamas, ar jį kažkas saugojo. O galbūt tokia buvo jo paskirtis – pereiti tikrą pragarą, kad galėtų apie jį pasakoti kitiems.
„Mano gyvenime pokyčiai įvyko per trumpą laiką ir to aš negaliu paaiškinti. Atrodė, kad viską pradėjau nuo nulio, kaip vaikas vėl pradėjau reaguoti į žmones, jų emocijas. Man tai – stebuklas, kai kurių dalykų tiesiog negaliu paaiškinti“, – teigė pašnekovas.
Už iš naujo atrastą gyvenimą jis dėkingas Respublikiniam priklausomybių ligų centrui. Nors yra lankęsis reabilitacijos centruose, iš naujo save atrado tik čia:
„Aš su reabilitacijomis labai nudegiau, ten man įkišo dar daugiau baimių, nes mane gydė tokie patys, ką tik baigę reabilitaciją. Tas, kuris mane gydė, šiandien vartoja toliau.
Kai galiausiai kreipiausi į priklausomybių centrą, iškart ten pamačiau empatiškus žmones, mačiau, kad jiems rūpi net labiau negu man.“
Gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai
Sveikimas nebuvo lengvas ir greitas – kol neatsisakė senų nuostatų, kaip pats Marius vadina, kalėjimo požiūrio ir taisyklių, tol niekas nepadėjo, net jei ir kreipdavosi pagalbos. Koją kišdavo ir tai, kad toliau bendraudavo su žmonėmis, kurie tik tempė į priklausomybių liūną, o ne padėjo iš jo bristi.
Galiausiai jis sako pavargęs nuo tokio gyvenimo, suprastėjo ir sveikata. Tik pakeitęs požiūrį, atitrūkęs nuo netinkamos kompanijos ir užblokavęs visų senųjų draugų numerius tapo atviras pagalbai – tada prasidėjo esminiai pokyčiai.
„Priklausomybių skyrius ir yra tam, kad pradėtum eiti į normalų gyvenimą, pamiršti poreikį svaigintis. Atsiranda visai kitokios mintys, aplinka ir tau nebereikia jokių narkotikų. Aš galvoju, kad man labai pasisekė, nes kiti kasdien kovoja su noru vartoti, o aš jo nejaučiu.
Aš pradėjau sportuoti, mečiau rūkyti, laikiausi teises, vėl registravausi į mokyklą, pradėjau mokytis grafikos dizainą. Pradėjau skaityti daug knygų ir suprasti, kas su manimi vyko. Visada kaltinau save, bet supratau, kad mano aplinka darė man didelę įtaką“, – apie pokyčius pasakojo M. Aleksiukas.
Dabar jis yra iniciatyvos „Prirašytos rankos“ savanoris, lankosi įkalinimo įstaigose, organizuoja įvairius projektus priklausomiems žmonėms ir garsiai dalinasi savo istorija. Neseniai tapo ir „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadoriumi. Marius garsiai visiems pasakoja savo istoriją norėdamas įrodyti, kad nėra nieko neįmanomo.
„Pasikeisti tikrai įmanoma, reikia tik labai norėti ir lipti per visas baimes. Aš apsinuoginu prieš visus, kalbu, kaip yra ir tai mane labai išlaisvina, nes ilgą laiką buvau labai užsisklendęs.
Svarbu kreiptis, ieškoti pagalbos ir atsisakyti nuostatų, kad man niekas nepadės. Žmonės net nepabandę kažko atlikti sako, kad tai ne man, bet reikia bent jau bandyti“, – linki pašnekovas.
Jis nori atkreipti ir tėvų dėmesį, nes jie padeda pagrindą vaiko gyvenimui ir išugdo vertybes, kuriomis vėliau vadovaujamasi gyvenime.
