Kad ir kaip sunku buvo susitaikyti su lemtingu gyvenimo pokyčiu, šiandien 45-erių Karolis sako viską palikęs praeityje ir žvelgia tik į ateitį, kurioje nemaža ambicingų planų. Jau trejus metus K. Verbliugevičius siekia tikslo patekti į žiemos paralimpines žaidynes, kad šiose vėl suplevėsuotų Lietuvos trispalvė.
Sportas Karolį lydėjo kone visą gyvenimą – dar būdamas antroje klasėje jis pradėjo žaisti lauko tenisą, sulaukęs 10 metų jau buvo savo amžiaus grupės Lietuvos čempionas. Perspektyvos buvo itin plačios ir ne vienas galvojo, kad ateityje vyras tėvynės vardą garsins užsienyje.
Gyvenimą pakeitė avarija
Užsitarnauti titulai ir šviesi ateitis tenise užtemo, kai K. Verbliugevičius tebuvo 19 metų jaunuolis. Nesuvaldytas automobilis kitiems dviem keleiviams atsipirko nedideliais sužalojimais, tik ne Karoliui – jam teko didžiausias smūgis.
„Važiavom užmiesčio keliu trise mašinoje, aš sėdėjau šalia vairuotojo. Buvo nedidelis kelio vingis, automobilį sumėtė, vairuotojas nesuvaldė automobilio ir vertėmės į griovį. Kas buvo toliau neatsimenu, prabudau ligoninėje“, – gyvenimą pakeitusį įvykį prisimena pašnekovas.
Atsiminimų iš nelaimės išlikę nedaug, tačiau smūgio būta tokio didelio, jog kelias dienas medikai ligoninėje kovojo dėl jaunuolio gyvybės. Būklei stabilizavusis, prabėgus 10 dienų po nelaimės atlikta pakartotinė operacija – po nelaimės veido kaulai buvo sulaužyti, teko į vietas atstatyti žandikaulius.
Vyras sako nė nežinantis, kiek laiko prabėgo nuo pirmosios dienos ligoninėje, kai sužinojo, jog neteko regėjimo. O ir šiandien būdą, kuriuo buvo pranešta apie autoįvykio pasekmes, prisimena su siaubu:
„Aš dar nesupratau, kas vyksta – ar aš atsimerkęs, aš užsimerkęs. Mane nuvežė į operacinę perrišimui ir gydytoja pasakė, kad netektas regėjimas dar nieko, svarbu, kad likau gyvas. Ji taip ir pranešė, kad apakau, tokiom aplinkybėm informavo ir tada buvo didelis šokas.“
Visko mokėsi iš naujo
Susitaikyti su nauja realybe lengva nebuvo – Karolis sako, kad kai žmogų liga iš lėto valgo iš vidaus, pakanka laiko suvokti, kas laukia ateityje, o jo atveju, rodos, kažkas ėmė ir užgesino šviesą, tik jau visam laikui.
„Iki autoavarijos nepažinojau neįgaliųjų, tik žinojau, kad jie yra. Nežinojau, kaip jie gyvena, kokia jų kasdienybė, ką jie gali, kaip tvarkosi gyvenimą – nieko nežinojau, tai ir buvo didžiausias šokas.
Pirmasis etapas buvo sunkus, netenki regėjimo ir pradedi galvoti, kad to negali, nes nematai, to padaryti nepavyks. Sunkiausia buvo suvokti, kad reikia gyventi toliau. Buvo labai daug minčių, kodėl taip atsitiko, kodėl man – praeities gvildenimas atimdavo daug jėgų ir nuotaikos“, – tuometiniais išgyvenimais dalijosi K. Verbliugevičius.
Šeima ir draugai Karolį ramino, kad viskas bus gerai ir regą atstatyti pavyks – nuo 1996 metų, kai įvyko avarija, būdo atstatyti regėjimą vis dar nėra. Ilgą laiką galvoje sukosi mintys, kodėl taip nutiko būtent jam, tačiau gyvenimas nesustojo ir pakako vieno pokalbio, kad viskas pasikeistų:
„Po trijų mėnesių nuo nelaimės vieno draugo mama, kai buvau svečiuose, pasakė, kad reikėtų susitaikyti su tuo, kas atsitiko, kad nieko nepakeisiu ir reikia gyventi taip, kaip yra, mokytis iš naujo. Turbūt tai buvo lūžio momentas, kai nustojau kapstyti praeitį ir po truputį pradėjau žiūrėti į priekį.“
Iš naujo išbandė sportą
Prabėgus pusmečiui po nelaimės Karolis sako jau žengęs pirmuosius nedrąsius žingsnius, mokantis gyventi nematant – išmoko naudotis neregio lazdele, mokėsi Brailio rašto, pažindinosi su panašaus likimo žmonėmis.
Laikas bėgo, gyvenimas tamsoje tapo kasdienybe, tad norėjosi kažko daugiau. Taip K. Verbliugevičius vėl grįžo į sportą, tiesa, ne į profesionalų. Karolis kasdien mankštinosi, su draugu bėgiodavo stadione, išbandė neregiams įprastas sporto šakas, tačiau šios, kaip pats sako, neprilipo – nepatiko per daug monotonijos.
Karolį, ko gero, galima vadinti adrenalino mėgėju – vietoj bėgiojimo ar atletikos, vyras stojo ant vandens slidžių, vandenlentės, vėliau ir ant banglentės, taip išbandydamas neregių tarpe ne itin paplitusias sporto šakas.
Galiausiai, išbandžius jėgas įvairiose veiklose, vyro gyvenime atsirado kalnų slidinėjimas. Stotis ant slidžių tuomet paskatino draugai, besiruošiantys į slidinėjimo kelionę kalnuose, į kurią Karolis negalėjo vykti ir nė nemanė, kad neregiams įmanoma slidinėti, ypač kalnuose. Internete pasidomėjus paaiškėjo, kad viskas įmanoma ir pasiekiama.
„Kai pasakydavau kam nors apie sumanymą, kad neregiams galima slidinėti kalnuose, į mane keistai žiūrėjo visi – pradedant draugas, baigiant žmonėmis iš aklųjų bendruomenės. Susiradau mokyklą Šveicarijoje, kuri moko neregius slidinėti kalnuose, susiskambinau, susitariau vizitui ir 2010 metais su žmona išvažiavome ten. Aišku, važiavau į nežinią, bet, iš kitos pusės, galvojau – jeigu yra mokykla, vadinasi įmanoma“, – pirmąją patirtį kalnų slidinėjime prisimena K. Verbliugevičius.
Svajonė gimė netikėtai
Keletą metų, nors jau mokėjo valdyti kūną stovint ant slidžių, į kalnus Karolis nekeliavo, o ir Lietuvoje sąlygų slidinėti tuomet dar nebuvo. Vis dėlto, 2017 metais jis jau išbandė slidinėjimą Vilniuje, o 2018-aisiais galiausiai jėgas išbandė kalnuose. Iš meilės šiam sportui lyg tyčia, lyg netyčia iš Karolio lūpų išsprūdo ambicinga idėja.
„Visai netikėtai su pažįstamu iš paralimpinio komiteto kalbėjom apie paralimpiečius, bet kalbėjome apie vasaros sporto šakas. Aš tarp kitko užklausiau, kaip su žiemos sportu ir jis davė netikėtą atsakymą, kad neturime nė vieno sportininko su negalia, kuris būtų žiemos sporto atstovas.
Tada pajuokavau, kad yra kalnų slidinėjimas, galiu nuo kalno nušliuožti. Spontaniška ir lengvabūdiška frazė išėjo iš mano lūpų, bet kažkodėl pradėjome ją gvildenti toliau“, – su šypsena pokalbį su draugu nupasakoja pašnekovas.
Tiesa, tam, kad galėtų siekti rezultatų kalnų slidinėjime ir pretenduoti į žiemos paralimpines žaidynes, pirmiausia reikėjo rasti trenerį ir vedlį, kuris neregiams yra būtinas:
„Buvo minčių kreiptis į slidinėjimo asociaciją, ieškoti kažko per pažįstamus, bet didelių pastangų nedėjau“, – pripažįsta jis.
Nuvedė dukrą – rado vedlį
Pats įsimylėjęs kalnus, vyras nusprendė slidinėti išmokyti ir dukrą. Vis dėlto, pamokos su instruktoriumi į naudą išėjo ne tik dukrai, bet ir pačiam Karoliui:
„Pas vieną, pas kitą instruktorių ją vedžiau ir galiausiai ji pateko pas Vytenį Makauską. Po pirmo užsiėmimo jai labai patiko ir pasakė, kad pas kitus nereikia, tik pas Vytenį.
Paskutinę sezono pamoką jie grįžo nuo kalno ir ėmiau klausinėti, kaip sekėsi. Galiausiai užvedžiau kalbą, kad nors ir nematau, irgi šliuožiu kalnuose. Vytenis pradėjo klausinėti, kas ir kaip, trumpai papasakojau savo istoriją. Jis sakė, kad turi patirties, papasakojau, kad su paralimpiniu komitetu turime mintį apie žiemos paralimpines žaidynes, kad galime ten pabandyti sudalyvauti – atsitiktiniu būdu radau vedlį, kurio man reikėjo.“
Taip 2019 metų rudenį gimė „Karolis & Vytenis blind ski team“. Greičiausiai, daugeliui sunku suprasti, kaip viskas vyksta, tačiau viskas paprasčiau nei paprasta – Vytenis, prisitvirtinęs garso kolonėlę ant nugaros, šliuožia priekyje ir įgarsina veiksmus, kuriuos pats daro, o Karolis šliuoždamas iš paskos turi įvertinti atsilikimą nuo Vytenio ir atkartoti jo veiksmus, kitaip tariant, šliuožti vedlio trajektorija.
Karolio vedlys ir treneris V. Makauskas atvirauja, kad pradžia nebuvo lengva, viską reikėjo kurti nuo pamatų, o visų svarbiausia buvo sukurti pasitikėjimu grįstą komandą.
„Jeigu grįžtume į darbo pradžią, didžiausias iššūkis buvo pasitikėjimas vienas kitu, tiek jam buvo sunku patikėti ir pasitikėti manimi, daryti tai, ko reikalauju, ko tikiuosi. Iš mano pusės – turėjau būti užtikrintas, kad Karolis išpildys būtent tai, ko iš jo tikiuosi ir reikalauju, nes visos situacijos labiausiai susijusios su saugumu, jeigu atsiranda kažkokia interpretacija iš Karolio pusės, viskas iš karto gali baigtis trauma“, – pradžioje kilusiais sunkumais dalijosi V. Makauskas.
Rankų nenuleidžia
Šiandien viskas einasi lyg per sviestą – Vytenis Karoliui duoda komandas, kurios abiem jau puikiai žinomos: „Turim tam tikrą savo kalbą, komandas, kurios yra trumpesnės negu paprasti žodžiai. Komandos duodamos tuomet, kai keičiasi trasoje esančios sąlygos, pačios komandos susijusios su krypties keitimu, lėtėjimu, stabdymu.“
Žiemos paralimpinėse žaidynėse kalnų slidinėjime yra penkios disciplinos, kurių dvejose gali dalyvauti ir Karolis – slalomui puikios sąlygos treniruotis Lietuvoje, o štai didysis slalomas yra ta disciplina, kurioje komanda gali sublizgėti.
„Mūsų pagrindinė disciplina yra didysis slalomas, yra ir paprastas slalomas, bet ten labai sunku. Kuo jos skiriasi – slalome atstumai tarp vartų yra 7-12 metrų, turi labai greitai daryti posūkius. Antra disciplina, kurioje dalyvaujam ir galime būti konkurencingi – didysis slalomas, čia atstumas tarp vartų yra 30 metrų, aš turiu truputėlį laiko pasitaisyti, jeigu suklystu, nes greitis gana nemažas ir kiekvienas metras labai daug ką reiškia“, – paaiškino slidininkas.
Patekti į šias paralimpines žiemos žaidynes nepavyko – komanda neturėjo užfiksuoto įskaitinio rezultato, kuklias viltis jie dėjo tikėdamiesi sulaukti vardinio kvietimo, tačiau ir šio nesulaukė.
Kad ir kaip viskas susiklostė šiemet, svajonės Karolio ir Vytenio komanda paleisti tikrai nežada – vyrai sako, kad tikrai nesudės rankų ir nemes to, ko siekia. Veikiau priešingai, jie ryžtingai nusiteikę ir į viską žiūri optimistiškai – ketverius metus galės toliau ruoštis ir siekti užsibrėžto tikslo.
