O visai netrukus, nei metams nepraėjus, kiemo draugų įtaka, jis pradėjo rūkyti marihuaną. Gyvenimas Vladimirui susidėliojo taip, kad be narkotikų ir kalėjimo duonos jis nieko nematė.
Narkotikai neveikia
Vladimirą ir vyresniąją seserį užaugino mama, vyras niekada nejuto tėvo meilės, o girtaujantis ir kartais ranką pakeliantis mamos sugyventinis tik ir vertė vyrą bėgti iš namų.
Sulaukęs pilnametystės, niekam neįsipareigojęs Vladimiras dar labiau atitrūko nuo grandinės, pradėjo švęsti ir išbandyti už marihuaną stipresnius narkotikus: „Norėjosi kitokių pojūčių, vienas draugas pasiūlė pabandyti gan stiprių narkotikų, po kelių valandų jau lūkuriavome tabore ir laukėme savo dozės.“
Pirmąją savo dozę Vladimiras prisimena puikiai, pasijautęs blogai ir nesupratęs poveikio vaikinas nusprendė kitą dieną vėl keliauti į taborą: „Bijodamas adatų, pats vienas, vedamas smalsumo išbandžiau tų pačių narkotikų vėl.“
Vyras pasijuto taip pat, sunegalavęs ir blogai pasijutęs, jis suprato, kad narkotikai jo neveikia, o tik blogai nuteikia. Tačiau po metų, viename iš Šeškinės barų vyras vėl nusprendė pabandyti, tą kartą dozė buvo lemtinga.
„Nuo tos akimirkos prasidėjo mano, kaip narkomano, gyvenimas. Tada dar nesuprasdamas, kad įklimpau, teisinausi, kad viską kontroliuoju ir turiu valią, bet kada galiu mesti. Maniau, kad atrodau kietai“, – apie pradžią kalbėjo Vladimiras.
Nesibaigiančios kelionės į pataisos namus
Bėgo metai, jaunas vaikinas pradėjo vogti, visokiais būdais gauti pinigų dozėms: „Dozės augo, vartodavau vis dažniau, pinigų reikėdavo daugiau. Tada pirmą kartą mėnesiui pakliuvau į pataisos namus.“
Išėjęs iš įkalinimo įstaigos vaikinas bandė būti blaivus, tačiau ėmė išgerinėti. Būti apsvaigusiam nuo alkoholio jam nepakako, todėl laikui bėgant alkoholį pakeitė dozės: „Dar bandžiau vartoti lengvesnius narkotikus, manydamas, kad šie manęs nepaveiks ir nebūsiu toks, koks buvau.“
Tačiau neilgai buvęs laisvėje vyras vėl pakliuvo į pataisos namus, tik šį kartą – trims metams: „Pataisos namuose kartais pavartodavau, bet ne tiek kiek laisvėje, tačiau išėjęs sutikau tuos pačius draugus ir vėl įklimpau.“
Vladimiro gyvenimas sukosi lyg užburtas ratas. Išėjęs į laisvę pradėdavo vartoti ir plėšti, nes pinigų užsidirbti nemokėjo, o dėl plėšimų kas kart atsidurdavo pataisos namuose: „Galiausiai pradėjau vartoti ir pataisos namuose, narkotikų gauti buvo lengva, buvę kaliniai mėtydavo dozes per tvoras, langus, perduodavo per susitikimus.“
Kiekvieną kartą vyras sau žadėdavo, kad šis yra paskutinis – jis mes, pradės teisingai gyventi, susikurs šeimą ir bus geras žmogus. Daugybę metų praleidęs pataisos namuose vyras pasitiko savo 40-uosius metus: „Pradėjau gerti ir dar daugiau vartoti, pamenu, gulėjau ir maldavau Dievo, kad mane pasiimtu, nes gyvenimą nugyvenau veltui.“
Ištiesė pagalbos ranką
Pasiekęs dugną Vladimiras prarado visas viltis: „Buvau neviltyje, supratau, kad mano svajonės susikurti šeimą ir liks tik svajonėmis. Tačiau visai nelauktai, sutikau Marijų Balčiūną, jis ištiesė pagalbos ranką ir atsivedė mane į reabilitacijos centrą.“
Vladimiras patikėjo Marijumi: „Žiūrėjau į nebevartojančius žmones ir galvojau, jei jiems pavyko, pavyks ir man. Prisiminiau, kaip maldavau Dievo man padėti ir supratau, kad šiuos žmones man atsiuntė iš viršaus.“
Vyras ėmė tikėti savimi ir aplinkiniais, jausta tuštuma užsipildė, mažais žingsneliais jis ir vėl galėjo gyventi: „Atradau Dievą, gyvenimas pasikeitė. Nuvykau į Ukrainą, pabaigiau mokslus, pradėjau tarnauti žmonėms ir jiems padėti. Išsilaikiau vairavimo teises, važinėju po miestus ir kitus raginu prisidėti.“
Vladimiras išaugo dvasiškai ir jau nebevartoja dvejus metus, jo svajonės pildosi. Vyro artimieji kiekvieną dieną džiaugiasi ir dėkoja, kad gali matyti jį šalia. Šiandien buvęs narkomanas tarnauja reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“ ir tiki, kad tik su neabejingų žmonių pagalba galima pasikeisti ir iš naujo pradėti gyvenimą.
