Kalbėtis tada, kai pati to noriu, pati paskambinu, bet kai paskambina ir klausia, kaip tu, kuo užsiimi, papjauna be peilio. Tuo metu verkiu, kūkčioju, esu vienų viena šiame gyvenime, o mano užsiėmimo subjektas iškeliavo pas Dievulį. Tuo noriu pasakyti, kad kalbėjimas dažniausiai mane taip sunervina, kad norisi nuo visų užsisklęsti, nes:neverk, žiūrėk savęs, paleisk- mane žudo. Noriu neverkti, bet negaliu, lb prisirišusi buvau. Paleidau, žinau, kad pas Dievulį bus gerai, bet prisiminimai virkdo ir kad neturiu ko apkabinti ir t.t.ir t t.

Labai dėkoju gydytojui už tokį straipsnį. Tikra tiesa,o kas to nepatyrė tai ir nesupranta. Netektis tai tokia sunki būsena, kad ji neišeina nei dieną nei naktį, ir padėti gali tik šalia esantys,geri draugai, pažystami, kaimynai, kad tik nebūti vienam žmogui namuose. Čia gydytojas viską puikiai išsakė straipsnyje.

,,žino ne visi"... va šita straipsnio pavadinimo dalis labiausiai sunervino.. Tai savaime suprantama, kad nežinome to, ko nesame patyrę...O straipsnis tai kažkokie paistalai...

Labai geras straipsnis

Paistalai ir tiek.

Kas is to kalbejimo
Puola dirbtinai uzjausti-tada dar sunkiau