Vakar šalį apskriejo žinia apie kovo 8-osios proga organizuotą moterų stovyklą, kurioje laukė daugybė įvairių veiklų, kurių viena – pirtis. Pirties ritualą vedė Ričardas Pinikas, figūravęs žuvusios manekenės Dovilės Didžiūnaitytės byloje. Be to, jis yra nuteistas dėl narkotinių medžiagų laikymo ir disponavimo.
Po tokių istorijų daugeliui pašiurpo oda, tačiau tokių istorijų viešinimas, anot moterų stovyklų organizatorės Simonos Kupetienės, būtinas, kad tokie atvejai nepasikartotų.
Kalbėdama apie moterų stovyklas, S. Kupetienė pažymi, kad jos – labai reikalingos, tačiau prieš keliaujant į jas būtina pasidomėti, kokį vedlį renkatės. Kitaip galite skaudžiai nudegti.
Moterų stovyklų nauda
Moterų stovyklos populiarėja ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Anot pašnekovės, tokie moterų susibūrimai yra naudingi ir reikalingi – štai, Simonos organizuojamose stovyklose moterys atgauna vidinę galią, susikoncentruoja į save, jaučia bendrystę ir palaikymą.
„Tai suteikia labai daug, bet labiausiai tai, ko moteriai tuo metu reikia. Vienoms moterims tiesiog reikia poilsio ir pabuvimo be savo šeimos, be vyro, be vaikų.
Kitoms tai padeda plėsti požiūrį, ko jos iki šiol neturėjo. Taip pat moteriškos bendrystės palaikymą, moterys dalinasi savo istorija ir taip supranta, kad per kažkokius išgyvenimus neina viena. Tai duoda daug bendrumo, su kuriuo ji gauna labai daug stiprybės“, – pasakojo pašnekovė.
Be to, stovyklose moterys pajunta, kad yra ne vienos. Dažnai išgyvenant krizes atrodo, kad per tai eina vienos, tačiau pabendravus su būriu moterų supranta, kad yra daug tų, kurios tai jau išgyveno arba eina per tą patį:
„Tokios stovyklos turėtų duoti atsitiesimą, naštos nusimetimą nuo pečių ir laisvumą savo kūne, savo mintyse, pasitikėjimą savimi, ko moterims labai trūksta, savęs priėmimą.“
S. Kupetienė pasakoja, kad vos per kelias dienas moteris pasikeičia ne tik viduje, bet ir išorėje – rūpestį veide pakeičia šypsena, keičiasi ir kūno laikysena.
Moterų susibūrimai padeda atsiskleisti, imtis pokyčių, keičia požiūrį į gyvenimą ir pasaulį. Tačiau renkantis moterų stovyklą, būtina pasidomėti, kur ir pas ką vykstate, nes kai kuriais atvejais tokios patirtys gali ne gydyti, o traumuoti.
Pašnekovė pabrėžia, kad pasirodžiusi istorija apie R. Piniką primena, kaip svarbu netylėti ir pasakoti apie tokias patirtis.
„Apie tokius dalykus negalima tylėti. Tokių ir panašių istorijų tikrai yra, tai vyksta ne tik Lietuvoje. Taip neturi būti, dėl to reikia labai atsakingai rinktis, pas ką eini“, – pažymi S. Kupetienė.
Būtina rinktis atsakingai
Ji pastebi, kad gyvename laike, kai yra daugybė vedlių, prisistatančių dvasiniais guru, dvasiniais vadovais ar kitais terminais:
„Labai svarbu pažiūrėti į to žmogaus asmeninį gyvenimą, ne tik į tai, kokias žinias jis perteikia. Šiandien žinias perteikti yra labai lengva – paėmiau, perskaičiau knygą, parašiau įrašą savo žodžiais apie tai, ką perskaičiau ir viskas.
Labai svarbu domėtis asmeniniu gyvenimu to, kuris veda ir ar to žmogaus gyvenimas mums imponuoja, ar to ieškome.“
Simona duoda pavyzdį, kad jei jūsų tikslas – tvirti santykiai, o vedlys, kurį renkatės, keičia partnerį po partnerio, jums tokią energiją ir perduos.
„Svarbu žiūrėti, ar to žmogaus vertybės sutampa su jūsų vertybėmis ir ar apie tą žmogų galima rasti asmeninės informacijos, ar tik tai, apie ką jis moko ir per ką veda. Yra labai daug vedlių, kurie negyvena tuo, ko moko“, – kalbėjo moterų stovyklų organizatorė.
Pašnekovės teigimu, joks vedlys neturėtų vadintis dvasiniu vadovu ar laikyti savęs nušvitusiu. Pažvelkite ir į vedlio veidą – spuogai, anot S. Kupetienės, rodo, kad pats vedlys nėra susitvarkęs santykio su savimi, gyvybine, centrine energija.
Jei vedlys turi pykčio raukšlę, reikėtų pažvelgti, kokia ji buvo prieš penkerius metus. Ji bėgant metams turėtų pastebimai mažėti arba jos nebūti visai.
Verta pasiskaityti ir atsiliepimus, rekomendacijas, kad galėtumėte geriau suprasti, kas veda stovyklas.
Brėžkite ribas
Vykstant į tokio pobūdžio stovyklas, reikia nusibrėžti aiškias ribas. Simona pastebi, kad dažnai moterys atvyksta pažeidžiamos, tad čia kyla didelė grėsmė:
„Pagrindinė grėsmė – vedlio bandymas pririšti prie savęs. Kai esi pažeidžiamas ir tau nutinka kažkas gražaus, šilto, galbūt žmogus pajaučia meilę, kurios nejuto savo santykiuose ar šeimoje, jis staiga pasijunta mylimas ir tokiu žmogumi labai lengva manipuliuoti.
Jeigu vedlys bando prisirišti ir sako, kad reikia daugiau susitikimų, už kuriuos reikės mokėti – bėkite visą laiką kuo toliau. Jeigu tai kvepia pinigų viliojimu, tai nėra gerai.“
S. Kupetienė priduria, kad jei vedlys manipuliuoja ir gąsdina, sako, kad yra vienintelis teisingas kelias, kartoja, kad tik jis gali padėti ir reikės ne vieno susitikimo – venkite jo. Vedlio užduotis – padėti atsistoti ant kojų ir žengti į priekį pačiam.
„Kiekvienam žmogui per stovyklas sakau, kad kiekvieno tikslas yra atsistoti ant kojų. Jūs galite ateiti pas mane, pabūti savaitgalį, aš pasidalinsiu savo patirtimi, aš galiu pasidalinti tuo, kas man padėjo, bet jūsų tikslas atsistoti ant savo kojų ir toliau eiti patiems, savarankiškai.
Jūs turite įrankius ir juos naudokite. Jeigu aš sakau, kad jūs be manęs nepraeisite šio proceso, tai nėra tiesa, kiekvienas gali pereiti per viską“, – pabrėžia moterų stovyklų organizatorė.
Po įvairių praktikų, nesvarbu, ar jos truktų kelias valandas, ar kelias dienas, turėtumėte jaustis kitaip, negu jautėtės atėję. „Vedlys turi sugebėti žmogų išleisti su palengvėjimu viduje ir įžeminti, neišleisti „išskridusio“, atidaryto“, – pažymi pašnekovė.
Vedliui atliekant jums nepriimtinus veiksmus, pavyzdžiui, liečiantis prie jūsų jums nepriimtinose vietose, tai ženklas, kad metas susirinkti daiktus ir keliauti namo.
„Jeigu moterų stovykloje į pirtį ateina vyras ir apie tai aš nesu informuota, tai yra ženklas, kad metas išvykti, nebent aš žinojau, kad bus vyras“, – įspėja Simona.
Moterų stovyklų organizatorė pabrėžia, kad jei yra peržengiamos jūsų ribos, būtina netylėti ir imtis veiksmų:
„Reikia kliautis savo vidiniu jausmu, intuicija ir kalbėtis. Reikia ne nuryti, o labai aiškiai pasakyti, kas man nepatinka ir stebėti reakciją.
Jeigu kažkas liečiasi prie manęs taip, kaip man yra nemalonu arba peržengė kažkokią ribą, kuri veda prie intymumo ir man tai nėra priimtina, būtina aiškiai pasakyti „stop“.
Ribos brėžimas yra svarbus, kaip ir pasikliovimas savo vidiniu jausmu. Jeigu jaučiu, kad kažkas yra negerai, greičiausiai ir yra negerai. Tada nereikia žiūrėti pinigų, o susirinkti daiktus ir važiuoti namo.“
Susidūrusias su tokiomis ar panašiomis istorijomis, S. Kupetienė ragina netylėti ir prabilti garsiai.
