Alzheimerio liga – progresuojanti smegenų liga, dėl kurios smegenyse susikaupia baltymai, trukdantys smegenims tinkamai atlikti savo funkciją. Ligos pradžioje ima trikti trumpalaikė atmintis, tačiau palaipsniui pradeda trikti pažintinės funkcijos, socialiniai įgūdžiai.
Ligai vis labiau paveikiant smegenis, iššūkiu tampa daugelis paprasčiausių veiksmų: rasti tinkamus žodžius kalbant, pasigaminti maisto, nusiprausti, galiausiai prarandamas gebėjimas orientuotis aplinkoje – ir naujoje, ir jau gerai pažįstamoje.
Kaip skelbia asociacija „Demencija Lietuvoje“, šalyje demencijos diagnozę turi 41,5 tūkst. asmenų ir numatoma, kad iki 2050 m. šis skaičius išaugs kone dvigubai, maždaug iki 81 tūkst.
Pasikeitęs elgesys kėlė nerimą
Pirmieji ligos požymiai Vidos vyrui pasireiškė 63-ejų, jam tik išėjus į pensiją. Visada aktyvus, visą gyvenimą sportavęs ir dievinęs leisti laiką gamtoje, jis pamažu pradėjo prarasti susidomėjimą dalykais, be kurių anksčiau gyvenimo nė neįsivaizdavo.
„Aktyvus, sportiškas, protingas žmogus nustojo domėtis įvykiais, pradėjo mažai skaityti, visai apleido savo hobius. Nenuilstantis žvejys, grybautojas ir gamtos mylėtojas prarado interesą, pamažu į viską pradėjo reaguoti apatiškai.
Svarbiausia, kas man pirmiausia krito į akis – nustojo skaityti. Dar spręsdavo kryžiažodžius, bet daugiau pradėjo norėti būti vienumoje, nebesilankė sporto varžybose, nustojo aktyviau bendrauti“, – ligos pradžią prisiminė pašnekovė.
V. Stokienė sako aiškiai supratusi, kad kažkas ne taip, tokio savo sutuoktinio ji nėra mačiusi ir pažinusi, tačiau nuogąstavimais pasidalijus su šeimos gydytoja, tebuvo pasakyta, kad tai – natūrali senėjimo dalis:
„Buvau raminama, kad eina metai, todėl dingsta aktyvesnė veikla, senstant netenkama noro domėtis tuo, kuo anksčiau domėjosi. Tiesiog patarė ramiai priimti senėjimą ir su tuo taikytis...“
Nerimo tokie gydytojos žodžiai nė kiek nesumažino, veikiau, priešingai – jis pamažu vis augo. Apie nurimti neleidžiančius požymius Vida papasakojo dukrai, grįžusiai atostogų iš studijų Strasbūre – ji tėtį nuvežė pasitikrinti į gydymo įstaigą Vilniuje.
„Grįžę su numatoma diagnoze vėl kreipėmės į gydytojus... Ilgai reikėjo įrodinėti, tam sugaišome net penkis metus, kol nustatė ligą, pritaikė vaistus.
Trumpai tariant – nuėjau kryžiaus kelius, kol įrodžiau, kad sergame, o ne įprastai senėjame... Nenoriu net prisiminti to laikotarpio – lyg būčiau ieškojusi, ko nepametusi...“ – atvirauja V. Stokienė.
Viešai prieinamais asociacijos „Demencija Lietuvoje“ duomenimis, net 80 proc. plačiosios visuomenės turi klaidingą nuomonę, kad demencija yra ne liga, o įprasto senėjimo dalis.
Be to, net 65 proc. asmens sveikatos priežiūros specialistų taip pat klaidingai mano, kad demencija – įprasto senėjimo dalis.
Turėjo įrodinėti, kad vyras serga
Po ilgų įrodinėjimų, kad tai, kas vyksta su vyru – nėra natūralus senėjimas, akis į akį susidūrus su jaunais gydytojais, ji ne kartą išgirdo klausimą: „Ko taip ilgai nesikreipėte? Ko laukėte?“
„O kaip ir kur kreiptis, jei be siuntimo niekur nepateksi, visur eilės. Dar reikia suprasti, kad vyras ne mažas vaikas, kada panorėjus už rankos nenusivesi ar nenusineši. Daug kartų pasijutau kaip balta varna, kažko norinti iš gydytojų.“
Daug metų sergančiu vyru besirūpinanti pasvalietė neslėpdama rėžia, kad apie pagalbą ir slaugą neįgaliesiems – tik daug gražių ir skambių kalbų, o realybėje – šnipštas. Visų paieškų nepalengvino ir tai, kad net gydytojai ligos požymių neatpažino.
„Gal reikėtų apie pačius pirmuosius ligos simptomus supažindinti specialistus dar medikus studentus pirmame kurse, nes tai liga, kuri ateina slapta ir nenumaldomai. Šeimos gydytojams irgi reikėtų seminarų, mokymų, rekomendacijų.
Esam abu pedagogai. Kasmet tikrinomės sveikatą... Ir kokie rezultatai? Niekas net nepastebėjo ir net neinformavo apie tokios ligos simptomus ir tokią ligą niekas nieko nepasakė...“ – apmaudo neslepia Vida.
Šiandien apie demenciją Lietuvoje kalbama vis daugiau ir garsiau, pašnekovė neabejoja, kad tai – didelio asociacijos „Demencija Lietuvoje“ su pirmininke Ieva Petkute įdirbio vaisiai. Jei ne pokalbiai su Ieva, galbūt Vida niekada ir nebūtų garsiai pradėjusi pasakoti savo šeimos istorijos.
Šiandien Vida sako aiškiai suprantanti, kad tylėti negalima – reikia kalbėti, nes tik dalinantis išgyvenimais, karčia patirtimi, galima sumažinti ligos plitimą, nes į ją bus atkreiptas deramas dėmesys, galbūt kažkam tai padės neklaidžioti ieškant diagnozės taip, kaip teko Vidai.
15 metų gyvena lyg karantine
Mintys „kas būtų, jeigu būtų“, vis aplanko iki pat šiandien. Jei diagnozę būtų išgirdę anksčiau, galbūt liga nebūtų taip progresavusi? Galbūt parinkus tinkamus vaistus, šiandien vyras galėtų pats padaryti daug daugiau?
Tačiau į praeitį moteris bando nebesižvalgyti, nors neslepia – jau kone penkiolika metų, kai ji gyvena tarsi karantine, tačiau kiekvieną dieną reikia priimti kaip dovaną, nes gyvenimas, kad ir koks jis bebūtų pasikeitęs, tęsiasi:
„Realybė tokia... Gyvenu jau arti penkiolikos metų kaip karantine... Pirmieji metai buvo įmanomai neįmanomi... O visi kiti neįmanomai įmanomi...
Svarbiausia suvokti, kad visa tai, kas vyko vakar, užvakar ir dar anksčiau, kas vyksta šiandien, dabar ir yra gyvenimas. Jis brangus, nes tikras... Ir visai nieko keisto...
Juk viskas taip paprasta, kasdieniška, kasnaktiška: buitis, skubėjimas... Keisti sauskelnes, skalbti marškinėlius ir patalynę, laiku sugirdyti vaistus, gal teisingiau – išmokti juos sugirdyti. Ir supranti, kad kiekviena diena ir kiekviena naktis – vis naujas įspūdis... Ir taip iki begalybės.
O gal iš tiesų gyvenimas yra toks, koks ir turi būti... Svarbiausia nebijoti, o mylėti ir kasdien pradėti iš naujo mokytis gerbti gyvenimą.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
