„Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ – aštuntoji Elenos Ferrantes knyga. Kaip ir kitas šios autorės knygas ją išleido leidykla „Alma littera“. Pagrindinė romano veikėja – vėl moteris, tiksliau, paauglė Džiovana. Turtingojoje Neapolio dalyje, viskuo aprūpinta ir saugi ji auga iki tos akimirkos, kol sužino esanti panaši į bjauriąją tetą Viktoriją iš skurdžiojo Neapolio. Istorijos variklis – pamatyti ir pažinti savo tetą, o Ferrante skaitytojus vedžioja klaidžiais tiesos ir melo labirintais, nuolat maišydama kortas. Niekas nežino, kur Džiovaną nuves melagingas suaugusiųjų gyvenimas.
Ar gali taip nutikti, kad vieną dieną atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad pasuktum kryptimi, kurios niekas tavo gyvenime nelaukė ir nesitikėjo? Ir tik vėliau, radęs jėgų atsitiesti, suvoktum, kad viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal tiesa išvis neegzistuoja?
Tokius ir panašius, bręstančiai asmenybei itin svarbius klausimus užduoda Elena Ferrante, paslaptinga rašytoja, kurios jos skaitytojai ir literatūros apžvalgininkai bei kritikai nėra matę. Jos knygos išverstos į 48 pasaulio kalbas, parduota daugiau nei 12 milijonų, o žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių. Jokia paslaptis ir kalbos apie jai žadamą Nobelio premiją.
Elenos Ferrantes karštinė prasidėjo 2013-aisiais, kai Niujorke, po stulbinamos „Nuostabiosios draugės“ sėkmės, knygininkai pirmieji pavartojo žodžių junginį Ferrante Fever. Truko labai trumpai, kad karštinė apimtų visą pasaulį – Ferrante rašė apie moteris, jų būtį vyrų pasaulyje, apie dramas ir kelius į savo svajonę. Pagal neapolietišką sagą buvo sukurtas Saverio Costanzo režisuotas serialas, kurį turėjo progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.
Knygininkai ir knygų apžvalgininkai kaip susitarę teigia, kad Ferrantes talentas slypi jos gebėjime per vieno veikėjo istoriją papasakoti kelių kartų ar netgi visos Italijos istoriją.
Pati rašytoja teigia, kad Neapolis, kuriame vyksta ir naujosios knygos veiksmas, yra neatsiejama jos dalis. Jai nereikia ieškoti žvilgsnio į Neapolį, ji turi jį nuo gimimo. „Vis iš naujo rašau apie jį, kad pamatyčiau jį, pamatyčiau save, ir kad jis vis ryškiau pamatytų mane“, - kalbėjo rašytoja interviu, kurį raštu davė viso pasaulio knygų leidėjams.
Paklausta, kodėl ji sumanė parašyti „Melagingą suaugusiųjų gyvenimą“, rašytoja prisipažįsta vaikystėje buvusi melagė ir už savo melus dažnai užsitraukdavusi bausmę. Vėliau, ji sako, paaiškėjo, kad vaikiškas melas tebuvo vaizduotės pratybos, o, štai, suaugusieji meluoja nuolat – ir sau, ir kitiems. „Kai kurios šios vaikystės patirtys ir padėjo atsirasti Džiovanos istorijai“, - knygos vertėjams prisipažino Ferrante.
Naujasis italų literatūros žvaigždės romanas daugiau aiškumo apie tai, kas iš tiesų yra rašytoja ir kas slepiasi po Ferantes slapyvardžiu, nepridėjo. Visos sąmokslo teorijos, apie tai, kas iš tiesų rašo beprotiško populiarumo sulaukiančias knygas tebegalioja, o rašytojos nuotraukų internete – su žiburiu nerasi.
