Julija, prisistatyk, pasakyk savo titulus.
Esu Julija Stoliarenko, „Invicta FC“ MMA pasaulio čempionė, „Celtic Gladiator“ MMA pasaulio čempionė, „Lethwei“ pasaulio čempionė, taip pat aš esu braziliško džiudžitsu Europos čempionė – čia kaip ir pagrindiniai (juokiasi).
Vis pasaulio ir vis čempionė. Aš manau, kad mes, Lietuvos žmonės, retai girdim tavo pavardę, bet tavo pasiekimai yra labai aukšti ir tikrai pasaulyje pripažinti. Papasakok, kaip tu viso to pasiekei, nuo ko prasidėjo tavo kelias.
Apskritai mano kovos menų kelias prasidėjo, kai man buvo dvylika metų. Tėtis atvedė mane į universalų karatė klubą „Kovotojas“ Visagine, kur aš sportavau šešis metus. 2011 metais aš baigiau mokyklą, persikrausčiau į Kauną studijuoti LSMU ir, aišku, norėjau tęst kovos menų kelią.
Mano bendraklubis iš Visagino čia gyveno jau apie dvejus metus, pasiūlė man išbandyt brazilų džiudžitsu, kur aš ir sutikau savo trenerį Donatą Uktverį. Donatas yra daugiau žinomas kaip brazilų džiudžitsu specialistas, bet mažai kas žino, kad jis ilgą laiką, nuo pat vaikystės, sportavo įvairius kovos menus ir turi labai didelę smūgiavimo bazę.
Jis kaip ir pamatė, kad aš moku smūgiuot, bet, pagal jį, smūgiuoju netinkamai (juokiasi). Jam techniškai nepatiko mano smūgiavimas, jis pradėjo taisyt techniką. Žingsnis po žingsnio pasikeitė mano smūgiavimas, išmokau imtyniaut ir, kai viską sudėjom, išėjo MMA.
Kadangi MMA yra mišrūs kovos menai, kur reikia mokėt ir smūgiuot, ir imtyniaut, ir verst žmogų, ir taip toliau, tai jis mane padarė jau universalia kovotoja, kuri yra pajėgi kovoti MMA arenoje.
Per kiek laiko tu jau supratai, patikėjai, galbūt jau ir treneris patikėjo tavimi, kad tu gali eiti profesionaliu sportininkės keliu?
Mūsų kelias yra pakankamai ilgas. 2013 metais bandėm gaut mėgėjų kovų, bet nelabai išėjo, kadangi Lietuvoj merginų nebuvo tuo metu, ir man kaip ir nebuvo su kuo čia kovoti. Todėl kai atėjo pasiūlymas sukovoti Suomijoj 2013 metais pagal profesionalų MMA, mes nutarėm pabandyt. Ir aš laimėjau tą kovą. Kažkaip tuo metu viskas užsisuko.
Vėliau tęsėsi dviejų pralaimėjimų serija, labai skaudžių kovų man. Kaip tik tuo metu aš baigiau universitetą ir gal man persivertė viskas galvoj. Aš nemanau, kad aš tuo metu tikėjau, kad kažkur toli nueisiu, bet tuo laikotarpiu, 2015 metais, aš pagalvojau, kad aš myliu kovos menus, ir aš noriu pamatyti, kiek toli aš galiu nueit.
Nepaisant tų pralaimėjimų, nepaisant to, kad pas mane buvo galimybės toliau studijuot užsieny, aš mečiau viską ir pasinėriau vien į profesionalų sportą. Visą savo gyvenimą atidaviau profesionaliam MMA, nors kažkokių ženklų, kad aš pasieksiu ką nors, nebuvo.
Vėliau bušido organizacija Lietuvoje padėjo man išvažiuoti į Japoniją 2016 metų rugpjūčio mėnesį. Išvažiavau metams ir trims mėnesiams. Tie metai turbūt ir buvo svarbiausi. 2017 metais pagaliau sukovojau 7 kovas per metus, kai iki tol turėjau 1-2 kovas.
Visas kovas laimėjau ir, kas man asmeniškai yra artimiausia prie širdies ir svarbiausia iš tos kelionės į Japoniją, tai, kad aš pagaliau gavau patirtį, kurios man taip trūko, ir aš pagaliau tapau „Lethwei“ pasaulio čempione. Tai yra mano pirmas rimtas titulas.
Nesenai stebėjome tavo kovą „Invicta“ organizacijoje ir ten buvo begalė kraujo, daugiausiai tavo priešininkės. Bet norėčiau paprašyti prisiminti pačią galbūt baisiausią tau, didžiausias pasekmes tavo veidui turėjusią kovą. Žinau, ji įvyko Lenkijoje, ar ne?
Kadangi man sunku buvo gauti kovų, mes ketinom kovot su tokia lenke, kuri buvo topinė mano svorio kategorijoj tuo metu, ji turėjo jau rekordą 6:0, o aš tik 1:0.
Kai atėjo pasiūlymas, nepaisant to, kad ir treneris nelabai norėjo, aš praktiškai išsiprašiau tos kovos. Šiaip kova buvo tikrai nebloga, ir žiūrovai tikrai liko labai patenkinti, ir iki šiol Agnieška prisimena šitą kovą kaip vieną turbūt pavojingiausių kovų savo karjeroje.
Ir kas įdomu turbūt, aš pastačiau ją į tokias padėtis, kur ji buvo jau arti pasidavimo. Aš buvau pagavusi ją ant laužimo ir mes kovojom Lenkijoj, kur pilna arena ją palaikančių, ir ji jau pradėjo kelt ranką, kad pasiduotų, ir tuo metu man išslydo ta ranka.
Taip išėjo, kad per savo patirtį ji rado vienintelę spragą mano kovoj, kurią ji išnaudojo puikiai ir aš prasileidau daug smūgių iš tos padėties ant žemės. Kova buvo sustabdyta, ta kova buvo labai skaudi man. Aišku, ir ta išslydusi galimybė, ir tos pasekmės po kovos. Ten nebuvo kažkokių labai stiprių traumų, tai daugiau buvo patinimai, bet vis tiek tai buvo pirmas skaudus pralaimėjimas.
Bet po to tu buvai nuvežta į priėmimo skyrių.
Taip, ir buvo tokių linksmų istorijų, kad manęs priėmimo skyriuj klausinėjo: mergaite, ar tu žinai, kas tave sumušė? Kaip čia tau tai atsitiko? Ir taip sėdi, galvoji...amžių, svorį, vardą, pavardę, kaip kovojo, ką daro, asmeninį gyvenimą – viską galiu papasakot (juokiasi).
O kaip su skausmu yra? Ar jauti skausmą kovos metu ir po kovos, kai viskas, jau adrenalinas atsileidžia, kaip tada?
Aš noriu pasakyt tokį dalyką, kad apskritai fiziologiškai moterys turi aukštesnę skausmo ribą ir tai, kad mums nuo pat vaikystės sako, kad mes esam silpnos, tai aš esu įsitikinus, kad tai yra daugiau psichologiškai mums nuo mažų dienų skiepijama, ir iš tikrųjų moterys yra daug stipresnės nei jos galvoja.
Kadangi aš tiesiog nekreipiau dėmesio nuo pat mažų dienų į tą skausmą, tai man kažkaip tas labai didelio diskomforto neduoda ir aš su tuo labai lengvai susitvarkau. Ir aš esu įsitikinus, kad bet kuri mergina, jei tuos psichologinius momentus į šoną padėtų, tiesiog nekreiptų į tai dėmesio, tai daug lengviau perneštų bet kurį skausmą.
Mes fiziologiškai esam sukurtos tam, kad gimdytumėm, ir mes turim pernešti daug stipresnį skausmą nei kažkokie smūgiai ir taip toliau.
O kaip tu žiūri į tuos skeptikus, kurie sako, kad tai ne moteriškas sportas, kad tos kovojančios moterys yra ne moteriškos, ir kad apskritai tai yra žiauru. Kaip tu pati matai tą sportą, kokius kontrargumentus galėtum išsakyti?
Kai tu tuo užsiimi, pradedi kitom akim žiūrėt apskritai. Man MMA yra daugiau technika ir apskaičiavimas, ir aš daugiau į pačią kovą žiūriu, kaip žmogus juda, kaip mano priešininkas juda, kaip aš galiu išjudėt tuo momentu, ką jis gali padaryt, kaip jis reaguoja – man tai yra daugiau kaip žaidimas šachmatais, kur mes dėliojam ir taip toliau.
Aš dirbu, šlifuoju kiekvieną techniką, kiekvieną judesį ilgus metus ir prieš mane išeina ne žmogus, kuris yra nepasiruošęs, tai nėra kova, kuri vyksta gatvėj, kai susipeša du žmonės. Tai yra du pasiruošę žmonės, kurie įdėjo darbo, kurie yra išstudijavę vienas kitą, žino, ką darys ir taip toliau.
Mes neturim neapykantos vienas kitam, po kovos apsikabinam su priešininkėm. Viskas, ką aš jaučiu priešininkei, tai pagarbą. Aš žinau, kokį darbą ji yra atlikusi tam, kad ateitų kovoti prieš mane. Mes į tai žiūrim daugiau kaip į galimybę parodyt savo juodą darbą, savo įgūdžius, kuriuos mes įgavom per ilgą laikotarpį, parodyt savo charakterį.
Aš labai didžiuojuosi tavimi, nes tu garsini ne tik savo vardą, bet ir visos Lietuvos. Ir vėlgi ta trispalvė, kuri, vėl pasikartosiu, buvo visa kruvina, bet ji, pavyzdžiui, man stebint, visa tai tikrai labai daug reiškia. Ką reiškia tau?
Šitą trispalvę padovanojo tėčiui mano senelė, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Prieš 30 metų. Ir aš tą pačią vėliavą nešioju per visas savo kovas, pirmą kartą aš ją paėmiau, kai man buvo 16 metų į Lenkiją. Ir nuo to laiko aš į visas tarptautines varžybas važiuoju su ja, ir per kiekvienas varžybas stengiuosi iškelt.
Kodėl mano senelė tėčiui padovanojo būtent Lietuvos vėliavą? Mano šeimos istorija yra tokia, kad mano senelius 1945 metais ištrėmė į Sibirą ir senelė su seneliu būtent ten ir susitiko. Tais laikais juk visus trėmė ir mano senelio giminėj buvo partizanų. Mano pavardė net dabar yra neoriginali, aš turėčiau būt Julija Stoliarenkytė, mano senelis yra Algirdas Stoliarenka.
Tarp kitko, aš girdžiu kartais ir pastabų, kad tarsi ne lietuvė atstovauja Lietuvai, bet juk tu gimus, augus ir dar su tokia istorija – tu tikra lietuvė ir ją labai išdidžiai atstovauji.
Tai juos kai ištrėmė, tada sovietiniu laikotarpiu buvo neįprasta tokia pavardė, lietuviškai ją rašyt ir dokumentus irgi pildė belekaip, tai, išgirdus Stoliarenka, paprasčiau parašyt Stoliarenko. Ir taip iki šiol aš matau tokius komentarus, kad, va, ne lietuvė, kad vos aš neturiu teisės iškelt tos vėliavos...
Tai labai žeidžia.
Taip...Aišku, aš suprantu, kad mano mama yra rusė ir aš tuo didžiuojuosi, tai irgi mano istorijos dalis yra, bet...Žinot, net jei aš būčiau šimtaprocentinė rusė, aš manau, kad aš padariau pakankamai Lietuvai, kad galėčiau iškelt tą vėliavą (graudinasi).
Tai, kaip suprantu, skaitai komentarus, ir po paskutinės kovos skaitei ar ne?
Aš labai bandau jų vengt, bet man neišeina vis tiek, susigundau ir pasižiūriu vieną kitą.
Bet būna juk komentarų neteisingų ir skaudžių, kas tau skaudžiausia?
Su lietuvybe gal pati skaudžiausia tema yra. Aišku, kai žmonės pradeda kritikuot dėl technikos ir pradeda kalbėt, kad, va, taip ir taip reikia padaryt, viskas, ką aš noriu jiems pasakyt: eikit ir kovokit patys, parodykit tą kovą, techniškesnę, gražesnę, malonesnę akiai ir taip ir toliau.
Aš dabar žiūriu į tavo užmaskuotas mėlynes, kurios vis tiek prasimuša. Kaip tu jautiesi, kaip žmonės į tave reaguoja, kai tu eini gatve be makiažo ir visom užtinusiom akim? Ar sulauki kokių replikų?
Visų pirma, tai tos mėlynės nebūna taip jau dažnai ir kažkaip aš asmeniškai didžiuojuosi savo mėlynėm, jeigu jos ir yra. Nes tai yra mano darbo dalis, aš negavau jų darant kažką blogo, aš gavau jas darant tai, kuo aš didžiuojuosi, ką aš myliu daryti ir tikrai nesiruošiu jų kažkaip slėpt. Aišku, būna tų skirtingų reakcijų, bet pas mus Lietuvoj dažniausiai nutyli arba parodo kokią keistą reakciją (juokiasi).
Pagalbos nepasiūlo? (juokiasi)
Ne, pagalbos nesiūlo, bet kartais pasižiūri taip šokiruotai. Pavyzdžiui, man labai patinka, kaip užsienyje reaguoja. Kai mes skridom iš Amerikos, Čikagoj mane sustabdė sargybiniai ir iškart pirmas klausimas buvo: „Tu kovotoja?“. Ne iš kur mėlynės ir panašiai. Aš sakau, iš kur žinot, taip, aš kovotoja. Sako: „tu su mėlynėm, bet su iškelta galva“. Tai matosi, kad aš didžiuojuosi tuo, o žmonės supranta, kuo aš užsiimu.
