Jei dėl ko nors jaudinamės, kūnas taupo virškinimui skirtą energiją kovodamas su baime. Tuo tarpu žarnyno veikla pagreitėja, o dubens nervai gali stimuliuoti tiesiąją žarną.
Vincentas Ho, Vakarų Sidnėjaus universiteto gastroenterologas, paaiškino šį sąryšį, rašoma dailymail.co.uk.
Taigi, susiruošėte į pasimatymą ir, suprantama, truputį jaudinatės. Ir tuomet atsitinka tai - ima sukti vidurius ir diegti pilvą.
Staiga jau bėgate į tualetą ir svarstote, kodėl jūsų organizmas iškrėtė tokį pokštą. Kokiu būdu nervai virsta pilvo negalavimu? Kas iš tiesų vyksta mūsų kūne?
Jei patiriame stresą, normalu, kad pasireiškia ir virškinimo sutrikimų. Bendru dispepsijos terminu vadinamas nemalonus jausmas viršutinėje pilvo dalyje arba pilvo skausmai - tai yra labai dažnas dalykas nerimo ar streso atveju.
Sisteminė apklausų duomenų iš kelių skirtingų tyrimų apžvalga parodė, kad dispepsija pasireiškia maždaug kas ketvirtam žmogui.
Kai imame jaudintis, smegenyse įvyksta keletas procesų, kurie perduoda signalus į pilvą ir gali paveikti virškinimo procesą.
Tai – lyg pirmykščio, medžiotojo ir rankiotojo gyvenimo pagirios bei „kovoti arba sprukti“ sistemos dalis – fiziologinė reakcija į jaučiama kenksmingą įvykį, puolimą arba grėsmę išgyvenimui.
Kai esame atsipalaidavę, virškinimui skiriama daugiau energijos.
Greitesnė pilvo veikla ir smulkesnės žarnos padeda greičiau įsisavinti maistingąsias medžiagas.
Tačiau patyrus stresą, virškinimas ir pilvo veikla bei smulkiosios žarnos sulėtėja, o stambesnių žarnų (gaubtinės žarnos) judesių padaugėja.
Tokie gausesni stambiųjų žarnų judesiai ir nulemia tai, kad kai kuriais atvejais tenka bėgte bėgti į tualetą. Štai kaip tai vyksta.
Trumpa eksperimentų istorija
Už tai, kad jau seniai suprantame, kas vyksta mūsų pilve, kai nerimaujame ar jaudinamės, galime dėkoti dviem pacientams, patyrusiems labai retus atsitikimus.
1822 metais, devyniolikmečiui Alexiui St Martin buvo peršautas pilvas. Jis išgyveno, tačiau jo pilve liko nemažėjanti skylė, kuri niekaip negijo. Ši skylė išsiplėtė į jo pilvo odos išorę.
Nors Alexiui gyvenimas tikrai tapo sunkus, kariuomenės gydytojas Williamas Beaumontas gavo retą galimybę. W. Beaumontas šia skyle naudojosi lyg langu į virškinimo sistemą ir atliko eksperimentus, kad geriau išsiaiškintų, kaip iš vidaus veikia žarnynas – vienas tokių eksperimentų buvo Alexio pilvo reakcijos į emocinį poveikį.
Pavyzdžiui, W. Beaumontas pastebėjo, kad jei Alexis supykdavo, jo virškinimas sutrikdavo.
Daugiau pastebėjimų paliko gydytojas Stewartas Wolfas, tirdamas kitą pacientą, Tomą Little.
1894 metais, būdamas devynerių metų, Tomas išgėrė medžiagos, kuri stipriai pažeidė jo stemplę. Maitinimui jam buvo padaryta skylė skrandyje.
Kaip ir Alexio atveju, S. Wolfas Tomo pilvą stebėjo emocinio streso akimirkomis. Jis pastebėjo, kad išsigandus Tomo pilvas pabaldavo, o depresija galėjo virškinimą net sustabdyti.
„Kovok arba spruk“ ir žarnynas
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje mokslininkas Walteris Cannonas sukūrė terminą „kovok arba spruk“, stebėdamas gyvūnų reakcijas į stresines situacijas. Jis pastebėjo, kad kai katės yra streso būklės, jų viršutinės žarnyno dalies veikla, įskaitant skrandį ir mažąjį žarnyną, ženkliai sumažėja.
Šiame procese dalyvauja dvi nervinės sistemos dalys, vadinamos simpatetine ir parasimpatetine sistemomis.
Simpatetinė nervų sistema aktyvuojama pasireiškus stresui ir organizme tarsi įjungia karinį režimą.
Parasimpatetinė nervų sistema veikia priešingai, lyg stabdis. Ji skatina „poilsio ir virškinimo“ reakciją, kuri kūną nuramina, praėjus stresui ir padeda taupyti energiją.
Kai patiriame stresą, hipotalamu vadinama smegenų dalis, kuri padeda reguliuoti emocijas, gamina kortikotropiną išleidžiantį hormoną (CRH), o tai yra pagrindinis hormonas, aktyvuojantis simpatetinę sistemą.
CRH gali stimuliuoti taip pat ir kito, adrenokortikotropinio hormono (ACTH) susidarymą, kuris tuomet iš ant inkstų esančios adrenalinės liaukos išleidžia kortizolį.
Kortizolis yra „kovok arba spruk“ reakcijai svarbus hormonas. Jis padeda pasiruošti kovai su pavojumi arba pabėgimui ir gali sulėtinti skrandžio veiklą.
Manoma, kad tai – evoliucinis mechanizmas, kadangi kraujas nukreipiamas tolyn nuo skrandžio ir mažojo žarnyno į skeleto raumenis ir plaučius, taip paruošiant kūną gynybai.
Skrandžio ir mažojo žarnyno veikla bei virškinimas vėl pagreitėja, kai yra aktyvuojama parasimpatetinė sistema.
Tačiau gaubtinėje žarnoje (didžiosios žarnose) viskas vyksta kitaip.
Streso ir nerimo metu didžiųjų žarnų veikla iš tiesų pagreitėja, nors tai sąlygoja ne simpatetinė nervų sistema.
Iš tiesų manoma, kad dėl gaubtinei žarnai perduodamų signalų kaltos tos pačios parasimpatetinės sistemos skaidulos, kurios perduoda „kovok arba spruk“ reakciją.
CRH gali būti perduodamas per skaidulas tiesiai į gaubtinės žarnos sieneles, kur stimuliuoja receptorius gaminti skystį ir skatina gaubtinės žarnos judesius.
Tai paprastai nesukelia gausesnio tuštinimosi ar viduriavimo stipraus streso metu, nes tuštinimuisi reikalinga sudėtinga ir gerai koordinuojama funkcijų sistema.
Tačiau kai kurių stresinių situacijų atvejais dubens nervas gali būti aktyvuotas ir tiesiogiai stimuliuoti tiesiosios žarnos sienelių neuronus. Būtent tai tokiu atveju sukelia aktyvesnę tiesiosios žarnos veiklą ir tuštinimąsi.
