12.30 Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos šventos Mišios. Į bažnyčią Valdą Adamkų atlydėjo prezidentas Gitanas Nausėda ir Diana Nausėdienė.
V. Adamkus ėjo lėtu žingsniu įsikibęs į parankes, sunkiai sulaikydamas ašaras. Aplinkiniai atkreipė dėmesį, kad V. Adamkus, nors ir sunkiai tvardė emocijas, vis tik išliko susikaupęs, paniręs į gilius apmąstymus bei prisiminimus.
Tvirtai atlaikė laidotuves
Apie tai, kaip jis pats jautėsi A. Adamkienės laidotuvių dieną, naujienų portalui tv3.lt papasakojo ponios Almos Adamkienės vaiko labdaros ir paramos fondo valdybos narys Arūnas Pemkus. Būtent jis laidotuvių dieną, antradienį, pasikalbėjo su prezidentu.
Jo teigimu, nors prezidentas laidojo savo brangiausią žmogų, vis tik jo stiprybė neliko nepastebėta. „Manau, kad jis ganėtinai tvirtai atlaikė tai, kas nutiko.
Pas jį daug vidinės stiprybės, tačiau pagal amžių, fiziškai, žinoma, kad jam buvo sunku. Be abejonės, bet kuriam asmeniui, praradus tokį artimą žmogų, su kuriuo pragyveno 70 metų, bus ir liūdesys, ir to žmogaus trūkumas. Bet šiaip jis gan tvirtai nusiteikęs“, – kalbėjo A. Pemkus.
„Sielos teka ta pačia upe“
Jis pasidalijo ir itin jautriais žodžiais, kuriuos prezidentas jam pasakė laidotuvių dieną: „Jis man pasakė, kad jų abiejų su Alma sielos teka ta pačia upe. Alma išplaukė pirma, bet jų sielos vėl greitai susijungs.“
Pašnekovo teigimu, V. Adamkus nejaus vienatvės, mat tebeturi draugų, iš kurių sulaukia palaikymo. „Taip pat jis jaučia ir labai vertina palaikymą iš visuomenės, aplinkinių, o tai ypač duoda energijos ir stiprybės“, – sakė pašnekovas.
Netekome Almos Adamkienės
Eidama 97-uosius metus gegužės 21-ąją mirė buvusi pirmoji šalies dama Alma Adamkienė. Praėjusio mėnesio pabaigoje A. Adamkienė netikėtai paguldyta į ligoninę, kur buvo operuota.
„Pamatėme, kad kažkas yra blogai, nes lyg tai daugiau nei silpnumas buvo. Iškvietėme greitąją, nugabenome ir dabar prieš tris valandas buvo greitai padaryti tyrimai bei nustatyta, kad užsiblokavo kraujagyslė galvoje.
Nieko daugiau negaliu pasakyti, reikia perklausti gydytojos, bet turėjau duoti leidimą (red. operacijai) ir melstis dabar, nes sakė, kad kiekviena minutė brangi“, – taip apie A. Adamkienės būklę tv3.lt atsiliepė jos vyras Valdas Adamkus.
Šalies vadovai išreiškė užuojautą prezidentui V. Adamkui ir visiems Lietuvos žmonėms dėl buvusios pirmosios ponios A. Adamkienės mirties.
Meilės pavyzdys
Niekas nedrįs paneigti, kad kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė buvo viena pavyzdingiausių, gražiausių ir mylimiausių Lietuvos porų. V. Adamkus niekuomet nepamiršdavo paminėti, kad Alma yra nepaprasta moteris, puikiai atlikusi savo pareigą Lietuvai.
Ponia Alma visą gyvenimą buvo didžiausias Valdo Adamkaus ramstis. Kiek anksčiau, apie jųdviejų meilę V. Adamkus buvo pasakojęs Renatos Šakalytės laidoje „Pasikalbėkim“.
Kadenciją baigęs prezidentas sakė, kad jiedu buvo tokie patys bendruomenės nariai kaip ir kiti, kurie iš visų jėgų stengiasi atlikti savo pareigas: „Kai dešimtį metų ėjau prezidento pareigas, man visada būdavo svarbiausia žmogaus gerovė ir valstybės saugumas.
Šiuo principu vadovaudamasis ir tvarkiau savo gyvenimą, o Alma man buvo pati didžiausia pagalba. Kur ji tik bepasirodydavo, atstovaudavo Lietuvą tinkamai. Tai reiškia labai daug.“
Atsakė, kas jiems su Alma padėjo išlikti tiek metų kartu
Kartu jie patyrė ne tik gražius, tačiau ir sudėtingus gyvenimo momentus. Atsakydamas į Renatos klausimą, kas padėjo išgyventi sudėtingus gyvenimo periodus, V. Adamkus tą kartą atsakė – meilė:
„Tikra, besąlygiška meilė, kuri išlaiko žmones sunkiose situacijose. Manau, kad mes esame geriausias to įrodymas, nes tas, kas prasidėjo toje gimnazijoje, kurioje susitikom, ir tęsėsi iki dabar. Pasakysiu viešai ir neslėpdamas, kaip Almą mylėjau, taip ją ir myliu.
Žinoma, mūsų gyvenimas turėjo įvairius etapus: buvo geriau, buvo blogiau. Sunkiai praėjome, kai kuriuos laikotarpius, bet tvirtumas, užsispyrimas bei noras kurtis geresnį gyvenimą davė savo rezultatus.“
Septyniasdešimt metų bendradarbiavimo
Anot prezidento, jam ir pačiam buvo neįtikėtina, kad septyniasdešimt vedybinių metų praėjo taip greitai. Taip pat pridūrė, kad tie metai buvo be galo laimingi, nors teko patirti ir sunkių dienų.
„Tiesą pasakius, Almą pažinojau septyniasdešimt penkerius metus. Susitikome gimnazijoje, kurią įkūrė išeivijos pedagogai, karo sugriautoje Vokietijoje. Aš į Vokietiją atvykau iš Kauno, o Alma iš Telšių.
Pamačiau antro aukšto laiptais besileidžiančią merginą – geltonkasė, mėlynų akių, tikra lietuvaitė. Atvirai pasakysiu, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Na, širdyje kažkur kažkas sutvinksėjo.
Pagalvojau, kad jeigu kada nors vesiu, tai bus tik tokia kaip ji. Galima sakyti, kad tie septyniasdešimt metų yra tik jungiklis su septyniasdešimt penkiais", – prisiminė laidoje pasaką primenančias susipažinimo akimirkas V. Adamkus.
Tikras dvasinis ryšys
Baigus gimnaziją, visi išsiskirstė į skirtingus kampelius. Jo Ekscelencija pradėjo studijuoti Miuncheno universitete, o Alma pasirinko kitą universitetą. Taip prabėgo penkeri metai, o paskui, jau išvykus gyventi į Ameriką, V. Adamkus nusprendė Almą susirasti.
„Aš gyvenau Čikagoje, o ji su tėvais Rakforde, kur irgi buvo nedidelė lietuvių kolonija. Rakfordas buvo tik už 160 kilometrų nuo Čikagos. Mus prisimindamas, susižinojau, kur ji gyvena, jau tada turėjau ir savo automobilį, tad nuvažiavau aplankyti jos šeimos. Savotiškai Almos ieškojau.
Na, o visa kita yra žinoma. Nuo tos dienos buvome kartu, Rakforde apsivedėm, paskui dar bandėme žiūrėti, kur Amerikoj įsikurti, bet galų gale persikėlėm atgal į Čikagą ir visus penkiasdešimt metų praleidome ten“, – apie pakerėjusią merginą pasakojo prezidentas.
V. Adamkus sakė, kad negalėtų paneigti, jog simpatija buvo abipusė, kažkas nepaaiškinamo sujungė du jaunus žmones:
„Tas kažkas tikriausiai yra dvasinis ryšys, dvasinė šiluma, galvoju, kad gali patikti bet koks žmogus, bet jeigu nėra dvasinio ryšio, dirbtinai santykių neišlaikysi. Taip, kad tas ryšys toks stiprus, jog išsilaikė iki šios dienos.“
Povestuviniai išbandymai
Jo Ekscelencija pasakojo, jog judviejų vestuvės buvo itin kuklios. Į nedidelę lietuvių parapijos bažnytėlę susirinko maža Rakfordo lietuvių kolonija. V. Adamkus minėjo, kad net ir juos sutuokęs kunigas buvo lietuvis: „Tas kunigas, kuris mus sutuokė, vis dar gyvas, įdomu tai, kad tuo metu jis buvo amerikiečių kariuomenės marinų kapelionas.
Na, mes su juo turėjome labai įdomų priešvestuvinį pasikalbėjimą, kadangi jis truputį tą amerikoniškumą spaudė, o aš kaip tik tvirtinau, kad lietuviškumas turi mumyse išlikti. Štai, sakau, jums labai geras pavyzdys, mudu kuriam naują, lietuvišką šeimą. Bet pokalbis buvo ne piktas, o tokioje labai gražioje, kultūringoje dvasioje.“
Pora Rakforde pagyveno neilgai, abu dirbo fabrikuose. Vėliau išvyko gyventi į Čikagą ir ten išsinuomojo nedidelį, dviejų kambarių butelį. Prezidentas neslepė, kad bedirbdamas fabrike davė sau žodį, jog visaip stengsis, kad nereikėtų dirbti tokio sunkaus ir varginančio darbo.
„Tuo metu dirbau naktinėje pamainoje, paskui susiradau dieninį darbą, o vakarais pradėjau lankyti technologijų universitete kursus. Dėl to, kad reikėjo daug dirbti, universitetą baigiau per šešerius metus. Alma labai stengėsi, taip pat dirbo labai sunkiai.
Kadangi reikėdavo visą dieną dirbt, o paskui grįžti ne į namus, bet tiesiai į mokslus ir ten iki vakaro atlikti studento darbus, tai tas laikotarpis buvo gan sunkus. Bet jaunystė, entuziazmas ir noras siekti tikslo padarė savo. Džiaugiuosi, kad buvome abu apsisprendę tai daryti“, – apie bendrą tikslą pasakojo pašnekovas.
A. Adamkienė bendro gyvenimo pradžioje dirbo draudimo įmonėje, kurioje uždirbdavo vos 75 dolerius per savaitę. Prezidentas atskleidė, kad būdavo labai sunku, daug ko sau leisti pora negalėjo:
„Almai mokėdavo algą vieną kartą per savaitę, penktadienį, tai būdavo taip, kad per visas kišenes ieškodavom centų nuvykimui iki darbo. Bet entuziazmas ir noras viską nugalėjo. O baigus universitetą gyvenimas tikrai palengvėjo.“
