Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais augintinių krematoriumo direktorė Toma Žebelienė, psichologė Salvinija Lukšienė ir veterinarijos gydytoja Eglė Raupelytė-Šatė pasidalino naudinga informacija šia tema.
Legalūs atsisveikinimo su augintiniu būdai
T. Žebelienė pasakoja apie kelis legalius būdus, kaip galima atsisveikinti su augintiniu:
„Lietuvoje savininkai turi galimybę laidoti savo augintinius nuosavame žemės sklype arba specialiai tam skirtose gyvūnų kapinėse. Taip pat galima gyvūną utilizuoti, tačiau tai dažniausiai daroma, kai savininkas nusprendžia, kad nenori laidojimo ar kremavimo.
Kremavimas tampa vis populiaresnė alternatyva, nes savininkai nori turėti galimybę sugrąžinti savo augintinio pelenus ir laikyti juos kaip prisiminimą.“
Pasak T. Žebelienės, gyvūno kūnas gali atkeliauti į krematoriumą trimis būdais:
„Didžioji dalis gyvūnų, kurių savininkai pasirenka kremavimo paslaugą, atvežami iš veterinarijos klinikų. Žmonės, užmigdę savo gyvūną, informuoja, kad nori kremavimo paslaugos.
Mes su veterinarijos klinikomis esame sudarę sutartis. Kitas būdas – pats augintinio savininkas gali atvykti su gyvūnu, atsisveikinti ir palaukti, kol bus atlikta kremacija. Trečias variantas – mes vykstame pasiimti gyvūno tiesiai iš namų.“
Kremavimo paslaugos kaina priklauso nuo gyvūno svorio ir ji svyruoja nuo 100 iki 240 eurų.
„Visi naminiai gyvūnai, nuo jūrų kiaulytės iki šunelio, gali būti kremuojami. Mes teikiame individualios kremacijos paslaugas, todėl kiekvienas gyvūnas kremuojamas atskirai, o visa procedūra yra filmuojama. Tai leidžia savininkams būti užtikrintiems, kad jų augintinis buvo kremuotas atskirai“, – tikina T. Žebelienė.
Savininkai taip pat gali užsisakyti vaizdo įrašą, kuriame būtų užfiksuota, kaip vyksta kremavimo procesas.
Toma pabrėžia: „Jei savininkas negali arba nenori atvykti, jis gali užsisakyti šią paslaugą, kad pamatytų, jog jo augintinis buvo vienas kremavimo metu.“
Laidojimo galimybės
Kalbėdama apie laidojimo galimybes, E. Raupelytė-Šatė pabrėžia, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, Jonavoje, gyvūnų kapinės teikia nemokamą laidojimo paslaugą, o Vilniuje ir kitose miestuose tai kainuoja priklausomai nuo pasirinktų paslaugų.
Reikia laidoti gyvūnus tinkamame gylyje, mažiausiai 1,25–1,5 metro, kad būtų išvengta laukinių gyvūnų veiklos.
Eglė taip pat perspėja, kad laidojimas neskirtoje vietoje gali sukelti teisinių pasekmių:
„Jei gyvūnas laidotas neskirtoje vietoje, savininkui gali būti skirtos baudos. Todėl labai svarbu laikytis visų reikalavimų.“
Pasak Eglės, jeigu gyvūnas miršta namuose, savininkai turėtų kreiptis į veterinarijos kliniką:
„Jei gyvūnas mirė namuose, galima palikti palaikus klinikoje, kur jie bus laikomi šaldytuve, kol šeimininkas nuspręs dėl tolimesnių veiksmų. Paprastai žmonės prašo, kad palaikai būtų laikomi iki kitos dienos, kol galės apsvarstyti, ką daryti toliau.“
Toma priduria: „Jei gyvūnas miršta klinikoje ir yra atliekama eutanazija, veterinarijos gydytojas privalo gauti savininko sutikimą. Be to, gyvūnai privalo būti ženklinti poodine mikroschema, o po mirties veterinarai turi išregistruoti gyvūną.“
Emocinė parama
Sielvarto procesas po augintinio netekties yra labai individualus ir gali trukti nuo kelių savaičių iki metų. Eglė ir Toma sutaria, kad svarbu leisti sau jausti ir išgyventi sielvartą.
„Gyvūnai yra šeimos nariai, o emocinis prisirišimas yra didžiulis. Mes stengiamės suteikti kuo daugiau privatumo ir asmeninės erdvės šeimininkams, kad jie galėtų ramiai atsisveikinti su savo augintiniu“, – teigia Toma.
Eglė taip pat pataria: „Būtina kalbėti apie savo jausmus, nes sielvarto slėpimas gali dar labiau pabloginti emocinę būseną. Svarbu dalintis prisiminimais su artimaisiais, leisti sau jausti ir pripažinti, kad netektis yra tikra ir rimta.“
Pasak psichologės S. Lukšienės, augintinio netektis gali būti tikrai skausminga, nes jie tampa šeimos nariais ir svarbia mūsų kasdienybės dalimi.
„Sielvartavimo etapas yra individualus, jis gali trukti nuo kelių savaičių iki metų, tai priklauso nuo asmens emocinės būsenos, prisirišimo prie augintinio, emocinės brandos, aplinkos palaikymo.
Gyvūno gedėjimo etapai panašūs į tuos, kuriuos išgyvename po žmogaus netekties: neigimas (tai negali būti tiesa), pyktis (kodėl mano augintiniui...), derybos (jei būčiau padaręs kažką kitaip, gal…), liūdesys (aš to neatlaikysiu…), priėmimas (aš suprantu, kad to nepakeisiu...)“, – teigia psichologė.
Kaip pranešti vaikams apie augintinio netektį?
Kaip padėti vaikams susitvarkyti su netektimi? S. Lukšienės teigimu, su vaikais reikia būti atviriems ir pasakyti jiems tiek, kiek jų raida atlaikytų. Negalima sakyti tokių frazių kaip ,,išėjo”, ,,užmigo“, ,,danguje“, nes tai gali sukelti painiavą jų galvoje.
Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių, pvz., „amžinas miegas”, „amžinas poilsis” ) ir mirties neromantizuokite. Girdėdami tokius suaugusiųjų mirties apibūdinimus, vaikai pradeda painioti mirtį ir miegą, todėl gali pradėti bijoti užmigti.
Psichologė pasakoja, kad galima pasakyti priežastį, kodėl mirė augintinis ir kad jo daugiau nebematysime, nes jis nebekvėpuoja, nebebėgioja, širdis sustojo, nes susirgo.
Svarbu tam skirti laiko, atsakyti į visus klausimus, būti jautriems ir priimti visus kylančius jausmus ir pamokyti būdų liūdesiui įveikti: galima verkti, klausytis muzikos, žiūrėti augintinio albumą, stipriai apsikabinti ir tiesiog išbūti su tuo skausmu.
„Svarbu atsiminti, kad liūdesio slėpti nereikia. Vaikui yra labai svarbu žinoti, kad verkti, pykti ar liūdėti, yra normalu. Būkite budrūs, vaikai nuolat jus stebi, kad suprastų kaip jie „turėtų teisingai“ liūdėti.
Jie stebi ir atkartoja juos supančių suaugusių veiksmus. Kalbėjimasis apie augintinio netektį leidžia paleisti jausmus“, – pataria specialistė.
Psichologė pateikė dar keletą pasiūlymų, kaip tvarkytis su sielvartu ir išreikšti savo jausmus:
1. Priimkite, įvardinkite jausmus ir leiskite sau juos jausti: liūdesį, pyktį, tuštumą, kaltę.
2. Leiskite sau kalbėti apie savo netektį, nevenkite šios temos. Kalbėjimas išlaisvina.
3. Sukurkite prisiminimus, kurie padėtų išbūti su savo skausmu. Tai gali būti nuotrauka, kapas, kažkoks augintinio žaislas, kuris būtų simbolis, padedantis pajusti ryšį su augintiniu.
4. Kad ir kaip blogai jaučiatės, nepamirškite rūpintis savimi, savo fizine ir emocine gerove. Skirkite laiko atsipalaidavimui, miegui, sveikai mitybai ir užsiėmimams, kurie teikia malonumą, draugams, kurie jus palaiko.
Kada įsigyti kitą augintinį?
„Kiekvienas žmogus ir šeima turbūt turi skirtingą gedėjimo laiką, todėl svarbu klausytis savo jausmų ir suprasti savo šeimos poreikius.
Per greitas įsigijimas kito augintinio gali būti bandymas išvengti skausmo. Manau tinkamas sprendimas – leisti išbūti netektį ir ugdyti emocinį atsparumą, o kai būsite visi pasiruošę priimti naują augintinį – ieškokite.
Manau yra daug sveikų būdų susitaikyti su netektimi: kalbėjimasis prisimenant nuotykius su augintiniu, palaidojimas, kapelio lankymas, augalo pasodinimas, nuotraukos pasikabinimas, padedant kitiems gyvūnams – savanoriaujant, virtualios atminimų svetainės sukūrimas. Manau padeda viskas, kuo tikime ir kai tai neužima mūsų didžiosios gyvenimo dalies“, – teigia psichologė.
