Jei teko kada pasijusti trečiu asmeniu kino teatre, kai greta tavęs įsitaisiusi porelė bučiavosi taip, jog rodėsi, net tavo sėdynės ranktūrį praris, tikriausiai žinai, ką reiškia „parodomasis seksualumas“. Kaip dar jis gali pasireikšti ir... kodėl vis dėlto jis neužveda taip, kaip turėtų?
Ar iš tikrųjų poros, kurios savo intymų gyvenimą išstato tarsi vitrinoje, yra tiesiog seksualiai laisvos, ar... slepia gilesnes problemas?
Grįžkime prie tos pačios aistringos porelės kino teatro salėje. Arba draugų vakarėlyje. O gal tai buvo tavo bičiulių pora, įsitaisiusi ant galinės tavo automobilio sėdynės kai jūs visi drauge vasarą traukėte į pajūrį?
Nesivaržydami, kad juos kažkas mato (o gal tai dar labiau įkaitina?), jie leidžiasi į pakankamai intymias glamones, bučiniai artėja ties pornografine riba. Ar ši laukinė aistra išties garantuoja, kad pora bus patvari?
Ko jie siekia? Aplinkiniai mato, kaip jie dega aistra ir jaučiasi laisvai. Abu poros nariai patenkina savo savimeilę. Juk kiekvienas trokštame meilės, norime būti mylimi, vertinami. Deja, vien šio fakto dažnai nepakanka. Neužtenka žinoti, kad taip ir yra. Norisi, kad tai sužinotų visas pasaulis.
Kaip tai supranta kiti? Aplinkiniams greta jų gali būti išties nejauku. Deja, artimi poros bičiuliai, nuolat susiduriantys su tokiomis scenomis, vis dažniau ima lažintis, kada ši pora išsiskirs – po dviejų savaičių, ar po dviejų mėnesių? Beprotiška aistra šiuo atveju nedviprasmiškai signalizuoja: proto, ir netgi jausmų čia – mažoka, viskas daroma tik instinktų lygmenyje. O vien instinktais grįsti santykiai ilgai netrunka.
Slaptas kodas. Kartais po išorine, parodomąja aistra apskrita slypi tarpusavio santykių šaltukas.
