Karalienė Viktorija prisimenama dėl daugelio priežasčių – jos ilgaamžiškumo, devynių vaikų ir dėl to, kad ji 40 metų praleido gedėdama. Tačiau pirmosios jos gyvenimo dienos labai skyrėsi nuo vėlesnių metų.
Vaikystėje gyveno pagal griežtas taisykles
Prieš 1837-aisiais įžengdama į sostą būdama vos 18 metų amžiaus, princesė Viktorija buvo suvaržyta tam tikrų taisyklių, kurias savo rezidencijoje, Kensingtono rūmuose, taikė jos motina Viktorija, Kento kunigaikštienė, ir jos griežtasis kontrolierius seras Džonas Konrojus.
Kunigaikštienė, kuri mirė prieš 160 metų, 1861 metais kovo 16 dieną, gyveno įdomų gyvenimą ir daug dirbo, kad užtikrintų savo jaunos dukters, kaip karalienės, ateitį. Tačiau jos metodai buvo žiaurūs tiek būsimai karalienei Viktorijai, tiek jos svainiui karaliui Viljamui IV, rašo express.co.uk.
Taisyklės buvo vadinamos „Kensingtono sistema“ ir draudė jaunajai princesei, būsimajai karalienei Viktorijai, skaityti populiarias knygas, leisti laiką vienai be korepetitorės ar guvernantės bei lipti laiptais nesilaikant suaugusiojo rankos.
Šia griežta sistema buvo siekiama, kad jaunoji princesė Viktorija taptų silpna ir priklausoma nuo kunigaikštienės ir sero Džono Konrojaus, todėl mažiau linkusi stoti į savo giminaičių Europoje ir Hanoverio rūmuose pusę.
Jų pastangos galiausiai nuėjo perniek, nes Viktorija atsisakė pasirašyti įsaką dėl regentystės ir į sostą atsisėdo praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai jai sukako 18 metų, mirus jos dėdei, karaliui Viljamui IV.
Kunigaikštienė, karalienės Viktorijos motina, gimė 1786 metais rugpjūčio 17 dieną Koburge, Vokietijoje, kaip Saksonijos Koburgo-Salfeldo kunigaikštienė Viktorija ir pirmą kartą buvo ištekėjusi už Emicho Karlo, 2-ojo Leiningeno kunigaikščio. Pirmojoje santuokoje ji susilaukė dviejų vaikų – Karlo, Leiningeno princo, ir Leiningeno princesės Feodoros, tačiau 1814 metais ji liko našlė.
Mama siekė, kad dukra negautų sosto
Mirus karaliaus Jurgio III anūkei princesei Šarlotei, jo sūnus princas Edvardas, Kento ir Stratearno hercogas, pasiūlė princesei Viktorijai susižadėti ir jie susituokė 1818 metais. Kitais metais gimus Viktorijai, kunigaikštienė vėl liko našlė, kai 1820 metais princas Edvardas mirė.
1830 metais Viktorijai tapus sosto paveldėtoja po karaliaus Viljamo IV įžengimo į sostą, buvo tikimasi, kad kunigaikštienė taps vienintele regente, jei Viktorijai sukaks 18 metų.
Nepaisant jų planų, kunigaikštienė ir seras Džonas buvo nepaprastai nepopuliarūs karališkojoje šeimoje, ypač prasti santykiai buvo su karaliumi. Ji ne tik neleido princesei Viktorijai dalyvauti dėdės karūnavimo ceremonijoje ir apribojo jo galimybę su ja bendrauti, bet ir dar labiau įsižeidė, kai kunigaikštienė užėmė Kensingtono rūmų kambarius, kuriuos karalius buvo rezervavęs sau.
Nesantaika įsiplieskė per paskutinius karaliaus gimtadienio pietus 1836 metų rugpjūtį, kai jis, atsistojęs prieš svečius, tarp kurių buvo kunigaikštienė ir princesė Viktorija, pasakė, kad tikisi gyventi dar devynis mėnesius, kad Viktorijai sukaktų 18 metų ir Viktorijos mama negalėtų eiti regentės pareigų.
Jis sakė: „Tikiu Dievu, kad mano gyvybė bus išsaugota dar devynis mėnesius. Tuomet man būtų malonu palikti karališkosios valdžios vykdymą tos jaunos damos, numanomos karūnos paveldėtojos, asmeniniam autoritetui, o ne asmeniui, kuris dabar yra šalia manęs, apsuptas blogų patarėjų ir pats nekompetentingas tinkamai elgtis tokioje situacijoje, kurioje atsidurtų.“
Karalienės Viktorijos ir jos motinos santykiai sušvelnėjo po jos ir princo Alberto pirmojo vaiko gimimo ir sero Džono Konrojaus tremties. Likusį gyvenimą praleidusi kaip atsidavusi motina ir močiutė, ji mirė 1861 metais kovo 16 dieną, sulaukusi 74 metų, ir palaidota didžiuliame mauzoliejuje Frogmore, netoli Vindzoro pilies.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
