Spalio 29 dienos vakarą panevėžietė Simona, kaip ir įprastai, išėjo pasivaikščioti su savo augintiniu, ketverių metų Viskiu.
„Kaip visada ėjome didelį ratą. Beeinant pro Liepų gatvėje esančią parduotuvę, išgirdau žingsnius, supratau, kad kažkas atbėga. Pakėliau savo šuniuką ant rankų. Staiga pajutau smūgį. Tai buvo didelis šuo, jis turbūt pamatė, o gal užuodė mano šuniuką ir išplėšė jį man iš rankų, draskė savo nasruose. Galvojau, kad mano Viskio jau nebeliks, viskas atrodė, kaip siaubo filme, jis niekaip nesiliovė.
Pradėjau šaukti ir kviestis žmonių pagalbos. Pamačiau, kaip iš važiuojančio automobilio iššoko vaikinas. Jis atbėgo, išplėšė Viskį iš nasrų ir dar ilgai grūmėsi su mus užpuolusiu šunimi, – prisimena Simona ir tęsė: Išsigandęs šunelis pabėgo. Ilgai jo ieškojome, vis šaukėme vardu. Socialiniuose tinkluose paskelbėme apie įvykį, prašėme žmonių pagalbos ir, laimei, jie atsiliepė. Po kelių valandų trukusių paieškų, Viskį parke surado ir mums atvežė nepažįstamas vyriškis“.
Grasino kitais šunimis
Simona naujienų portalui JP pasakojo, kad lemtingą vakarą jos augintinį užpuolęs stafordšyras būtent tą akimirką buvo vienas, neturėjo nei pavadėlio, nei antsnukio, o patį įvykį užfiksavo ant prekybos centro įmontuotos kameros.
„Atsukus įrašą matyti, kad su šunimi buvo šviesi moteris, bet ji buvo visiškai girta“, – tvirtino Simona.
Jau kitą dieną ji sužinojo kieno tai šuo ir kur gyvena šeimininkai.
„Rytą, po vizito pas veterinarą, nuvykome pasikalbėti. Tikėjome žmogiškumu ir ėjome gražiai tartis, kad bent padėtų apmokėti Viskio gydymo išlaidas. Bet, deja, moteris turbūt mus pamatė pro langą, atidarė duris, vartus ir paleido du šunis, vienas jų buvo mus užpuolęs stafordšyras. Taip mūsų pokalbis ir neįvyko, nesulaukėme nei pagalbos, nei atsiprašymo“, – pasakojo Simona.
Pašnekovė dar spėjo pasikalbėti su šalia gyvenančiais kaimynais, kurie teigė, kad toks įvykis jau nebe pirmas. Po nesėkmingo bandymo susitarti, Simona iškvietė policijos pareigūnus ir parašė pareiškimą.
Būklė gerėja
Po šio baisaus įvykio Viskio šeimininkai kreipėsi į Roberto Jasiūno smulkių gyvūnų gydyklą. Sužalotą keturkojį apžiūrėjęs veterinaras pasakojo, kad pirminėje apžiūroje sunku buvo realiai suprasti, kaip ir kiek stipriai buvo sužalotas mažylis.
„Buvo labai stipriai apkramtyti poodiniai audiniai. Prakasta didelė skylė, pro kurią tekėjo uždegiminiai skysčiai. Suleidome antibiotikų, tepėme prieš uždegiminiais tepalais ir stebėjome bendrą šuns būklę. Su kiekviena diena žaizda gerai gijo, audinius atleido, tynimas praėjo ir bendra situacija gerėjo. Šiai dienai šuniukas sveiksta ir, manau, operacijų nebeprireiks“, – sakė R. Jasiūnas.
Galėjo dalyvauti šunų kautynėse
Veterinaras pažymėjo, kad tokių situacijų, kai šuo užpuola kitą šunį, būna, bet ne kasdien, tačiau, kad keturkojis savo grobį ištrauktų net iš šeimininko rankų – labai retas atvejis. R. Jasiūnas svarsto, kad šuns elgesys galėjo būti pačių šeimininkų auklėjimo vaisius.
„Stafordšyrai greitai ir lengvai pasiduoda agresijai, bet iš savęs jie nėra pikti. Sakyčiau, vokiečių aviganiai daugiau neprognozuojami. Kai gydytis atvedami stafordšyrai matau, kokie jie draugiški, tikrai nėra piktybiniai, jie gana protingi šunys, tačiau lengvai palenkiami į agresijos pusę.
Neaišku, kokie šuns šeimininkai ir kaip jie jį auklėja, galbūt šuo buvo išerzintas. Jis taip paprastai negali pulti kito gyvūno iš rankų, todėl darau prielaidą, kad šuo galėjo būti susidūręs su kovomis. Bet vėlgi, nežinant, kaip elgiasi šeimininkai, tokioje situacijoje belieka tik spėlioti“, – įžvalgomis dalinosi R. Jasiūnas.
Atsirado baimė
Anot Simonos, šiai dienai Viskis jaučiasi neblogai, žaizda gyja, bet liko kitų traumų. „Nuo tada Viskis bijo eiti į lauką, visada turiu jį išnešti ant rankų, bijo kiekvieno krepštelėjimo“, – tikino moteris, ir neslepia, kad ir pačiai atsirado baimė: „Labai anksti pradedu darbą, todėl Viskį tenka vedžioti tamsiais rytais. Bijau pati, jeigu vėl atsitiktų tokia nelaimė, žmonės tokiu metu dar miega, turbūt neprisišaukčiau pagalbos“.
Padėkos už drąsą
Po vos tragedija nepasibaigusio įvykio, socialiniuose tinkluose Simona ieškojo ir rado tuos vyrus, kurie atskubėjo jai į pagalbą – didvyrį, kuris rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo jos augintinį ir vyrą, kuris išsigandusį šunelį rado parke ir grąžino jį šeimininkams.
„Jau po patirto šoko atsigaunu, be to, ir Viskis su kiekviena diena jaučiausi geriau, todėl planuojame susitikimą su šiais vyrais, jiems noriu atsilyginti ir dar kartą širdingai padėkoti už drąsą, už neabejingumą. Nemoku apsakyti žodžiais, ką jaučiau tada ir dabar. Ne kiekvienas būtų išdrįsęs kovoti su galingu šunimi ir gelbėti kažkieno augintinį, juolab, kad jį patį galėjo sudraskyti, nes tuo metu tam šuniui grobis atrodė bet kas, nesvarbu, ar tai šuo, ar žmogus. Tas vyras – mūsų didvyris“, – sakė Simona.
Šuo – ne lokys
Žmogus, stojęs į dvikovą su šunimi – panevėžietis Evaldas. Viešumo jis nenori, yra kuklus.
„Simona, man sakė ačiū daugybę kartų ir man to užtenka. O šuo gali bet kada ir bet ką užpulti, nesu abejingas ir, esant tokiai situacijai, visada ginsiu ir padėsiu. Ir tą vakarą neišsigandau. Tai ne rudas lokys, kur reikia griūti ir apsimesti negyvu. Tai buvo šuo, žinojau, ką reikia daryti ir svarbiausia, kad viskas baigėsi sėkmingai. Kraujo buvo labai daug, buvau beveik įsitikinęs, kad mažylis neišgyvens, bet jis atsigauna ir tai labai gera žinia“, – sakė Evaldas.
Nustebino abejingumas
Paprašytas bent trumpai pasakoti apie buvusį įvykį, Evaldas sutiko, tačiau negailėjo kritikos gyvūnų priežiūros savanoriams bei patiems policijos pareigūnams.
„Iki namų buvo likę apie 200 metrų. Važiavau automobiliu ir pamačiau prabėgantį galingą šunį, negaliu paaiškinti, bet supratau, kad jis ruošėsi puolimui. Staigiai spaudžiau ant stabdžių ir pamačiau, kaip jis puola mažą šuniuką. Šokau iš mašinos. Žinojau keletą niuansų, kad tokiais atvejais šunį reikia traukti už galinių kojų, kad nosis yra silpna jų vieta. Sudaviau keletą smūgių ir jis paleido šuniuką iš nasrų“, – prisimena Evaldas ir tęsė: „Tada savo kūnu užguliau šunį, laikiau suspaudęs jo kaklą. Kelias minutes jis buvo neramus, elgėsi agresyviai, bet vėliau nusiramino“.
Vyras pasakojo toliau: „Atėjo prekybos centro apsaugos darbuotojas ir iškvietė policiją. Užgulęs šunį laukiau 15 minučių. Policijos nesulaukėme ir vėl skambinome. 112 numeriu atsiliepusi moteris davė gyvūnų draugijų numerius ir liepė skambinti jiems. Vieni – neatsiliepė, kiti sakė, kad neturi tam laiko. Šunį vis dar tebelaikiau prispaudęs, pradėjo sekti kantrybė, norėjau jį paleisti, bet kaip tik, tą dvejonių akimirką, atvažiavo policijos ekipažas – neskubėdamas, be švyturėlių.
Mane jie labai nustebimo tokiu abejingumu. Dvidešimt minučių klūpėti ant kelių prispaudus šunį ir dar kai lauke vėsu, tikrai nėra lengva. Be to, pareigūnai, nežinojo ką daryti, virvių neturi, nesugalvojo, kaip paimti tą šunį. Gyvūnų draugijos jiems irgi neatsiliepė arba teigė esą užsiėmę. Laimei atėjo kažkokia moteris ir padavė savo šuns antsnukį. Uždėjome jį ir paleidome“, – pasakojo Evaldas.
