Naujuosius namus šeima vis dar vadina sodyba, mat kol kas ten pastoviai gyvena tik Ingridos vyras, tačiau be galo džiaugiasi – išsikraustymas į kaimą privertė šiek tiek sustoti ir pakeitė požiūrį į gyvenimą.
Anksčiau šeima dešimtmetį gyveno Ingridos vyro statytuose namuose, tačiau laikui bėgant jau norėjosi atsinaujinti – renovuoti senuosius namus arba statytis naują namą. Tuomet niekas nė nepagalvojo, kad naujieji namai bus kaime – pati Ingrida yra tikras miesto vaikas, vaikystės neleidusi kaime ar sodyboje.
Išsipildė kalėdinis noras
Dar prieš visą pasaulį užklumpant pandemijai, Lipnickai rado jaukią sodybą Molėtuose, kur kartas nuo karto praleisdavo laiką su visa šeima. Tuomet Ingridai toptelėjo idėja, kad senatvėje būtų smagu turėti vietą, kur galėtų susirinkti visa šeima ir pabūti gamtos apsuptyje.
„Kartais ten nuvažiuojame pasibūti su visa šeima, gaunasi didelė kompanija savų ir vyrui kartą sakau: „Kaip norėčiau tokios sodybos ar namelio kažkur ant kranto – ar tai ežero, upės, tvenkinio, nesvarbu, bet kai bus laikas sustoti, nebereiks skubėti, galbūt su anūkais pažvejosi, pagrybausi gamtoj“. Pakalbėjom ir pamiršom“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Tiesa, 2020 metų Kalėdos buvo tarsi lemtingos – būtent tada Ingrida, kaip ir kasmet, užrašė norą ateityje turėti sodybą gamtoje, o artimiausias planas buvo įsigyti sklypą mieste ir ten statytis naujus namus. Kaip pati sako, norėjosi daugiau erdvės ir privatumo, nors kalbos apie gyvenimą kaime nė nebuvo:
„Aš esu toks žmogus, kad ką pagalvoju, tas ir gaunasi, todėl man reikia labai atsargiai galvoti (juokiasi). Užrašiau tą norą per Kalėdas, prieš karantiną, nors mes su vyru nekalbėjome, kad pirksime sodybą – mes turėjome mintį pasikeisti namą. Praėjo beveik metai, vyras sako: „Žinok, radau labai fainą sodybą, bet toli nuo miesto, nežinau“.
Ingridos vyras anksčiau apžiūrinėjo sklypus, į kuriuos pati Ingrida niekada nevažiuodavo kartu, tačiau pamačiusi parduodamos sodybos skelbimą moteris kone pati įkalbinėjo vyrą važiuoti jos apžiūrėti.
„Važiavom į sodybą, vyras sako: „Sukamės, nes tikrai toli, nepirksime, nes mums tikrai per toli, be to, yra moksleivių – sūnus dešimtokas, mažylė pradės eiti į mokyklą, tikrai per toli“.
Aš jam sakiau važiuojam, pažiūrėsim, nebūtina pirkti. Pirma kelionė buvo be galo tolima, atsibodo važiuoti, bet kai nuvykome į sodybą man buvo dežavu, kad jau kažkada esu čia buvusi ir man ten buvo taip gera – ant liepto prasėdėjau gal valandą laiko, nors ten nei mano, nei ką“, – juokiasi moteris.
Viską darė savo rankomis
I. Lipnickienė neslepia, kad tuo metu pinigų nebuvo, tačiau sodybos aura buvo tokia gera, kad moteris nė nesvarstė – grįžusi namo paskambino sodybos savininkui ir pasakė, kad, vis dėlto, namą su 6 hektarų sklypu tikrai pirks.
Sodybos pirkimo suderinimas užtruko – beveik metus laiko ten dar gyveno sodybos savininko mama, tačiau praėjusių metų vasarį šeima galiausiai gavo išsvajotosios sodybos raktus, o kovą jau kibo į darbus.
„Statybos prasidėjo kovo 1 dieną, nes mes vasarį dar galvojome, ar pasidarome kaip sodybą ir statomės vis dėlto mieste namus, o čia atvažiuosim tik poilsiauti, ar, vis dėlto, investuojame daugiau į sodybą ir liekame čia gyventi. Gavosi taip, kad pasilikome ir bent dabar čia yra mūsų namai“, – šypsosi I. Lipnickienė.
Ingridos vyras dirba statybose, tad galvos sukti nereikėjo – jis viską darė kartu su savo 78 metų tėveliu. Jau kone metus moters vyras gyvena sodyboje, tad juokiasi, jog gyvena pasimatymų režimu, nors prieš tai teko glaustis mažame kambarėlyje, nes senuosius namus pardavė:
„Buvom įsikūrę priepirtyje, 6 kv. m. kambary be patogumų, tualetas lauke, su tvenkinio vandeniu ir indus, ir kojas plovėme (juokiasi). Dabar jau viską turime – ir kanalizaciją, ir šiltą vandenį.
Aš, kaip sakau, sunkiau gyvenime nei tušinukas ar teptukas nesu laikiusi, bet išmokau dengti molio tinką, man labai patinka. Kai atsirado galimybė, nes vyras nemėgsta vidaus apdailos darbų, sakiau sienas ir laiptus nutinkuosiu aš. Visą namą nutinkavau, prisidėjau su špakliuote.“
Pirmasis darbų etapas vyko itin greitai – išorė sutvarkyta per 3-4 mėnesius, tačiau vasarą Ingridos vyrui teko grįžti į darbus, tad prie namo galėjo praleisti mažiau laiko. Net ir sulėtėjus darbams, jie visai nesuko galvos.
„Mes jau tokiam amžiuje, kai leidžiam sau nebesidraskyti, o dirbame tada, kada turime tam nuotaikos, sveikatos, kada nepavargę, užtat labai gera energetika name“, – šypsosi ji.
Gyvenimas kaime pakeitė požiūrį
Be to, naujuose namuose išsipildė sena I. Lipnickienės svajonė turėti didelį vitrininį langą su vaizdu į mišką, o geriausia to dalis – matyti, kaip kieme apsilanko laukiniai gyvūnai. Taip ateities planuose atsirado danieliai, kurie kasdien matytųsi pro langą, tačiau moteris juokiasi, kad tai tik ateities planuose.
„Aš visada žinojau, kad jeigu statysim naują namą, turi būti didžiulis langas. Visada dalinuosi vaizdo įrašu, kaip briedis ateina ir su ragais į tokį langą beldžiasi. Kaip aš sakau, čia vienas iš norų, kuris išsipildė. Dabar vyro klausiu, laikysime tuos danielius ar ne, nes tada 100 procentų būtų realizuota svajonė“, – juokiasi pašnekovė.
Žmonės, pamatę sodybos pokyčius, aikčioja, juolab, kad visas dizainas yra Ingridos vyro idėja, kupina kūrybiškų sprendimų. Tačiau I. Lipnickienė rėžia – čia dar tikrai ne pabaiga ir pokyčių bus dar daugiau.
„Svajojame, galvojame, o kaip gausis ateityje – nežinia. Tveriamės tvorą, yra didžiulis senas šiltnamis, kurio tikrai neužsodinsime, nes tiek nesuvalgome ir nevakuojame, norėjau jį nuversti, bet dabar persigalvojau ir noriu padaryti žiemos sodą. Laukia garažo renovacija, planuojame atsodinti mišką, nes ten daug iškirsta. Kaip sakau, gal mes nebesulauksime, bet jei ateityje vaikai pasiliktų sodybą, būtų gražesnė aplinka“, – ateities planus vardija Ingrida.
Nors daug kas vis dar sako, kad idėja išsikraustyti iš miesto į kaimą yra nelogiška ir nesuprantama, Ingrida tik numoja ranka – čia jai viskas nauja ir džiaugtis norisi kiekvienu mažu pasiekimu, pavyzdžiui, kad ir gėlių sodinimu:
„Gal žmonėms, kurie gyvena kaime, tai yra kasdienybė, bet kai esi visiškas asfalto vaikas ir į kaimą galėdavai važiuoti, jeigu draugė ar kaimynė pasiimdavo, man dabar kaimas yra atradimas.
Aišku, aš labai mažinu savo veiklas, nes sodyba leido kiek kitaip pradėti vertinti savo gyvenimą, kad diena duota viena ir negali visko atiduoti darbams, nes viso pasaulio pinigų neuždirbsi, nebelieka kada džiaugtis saule, pavasariu, vasara, ji praeina žiūrint pro ofiso lanką.
Vykti į darbą 30-40 minučių gali būti kančia, o man tai yra meditacija, nes važiuoji labai gražiu keliu, labai gražūs miškai, nereikia niekur skubėti, 40 minučių negali matyti, kas vyksta socialinėje erdvėje – susistabdai save, kad smegenys pailsėtų.“
