Gabija ir Tomas – aktyvūs ir nenustygstantys vietoje, daug sportuojantys ir mėgstantys keliauti. O štai pasaulį užklupusi pandemija pakoregavo daugelio planus, tad pora nusprendė – metas išbandyti kažką naujo.
„Keliauti savo transportu paskatino pandeminė situacija. Kadangi buvo daug neaiškumų dėl skrydžių, be to, dauguma jų buvo atšaukinėjami, nenorėjome rizikuoti ir sugalvojome keliauti patys. Taip pat, turbūt, kaip ir daugelį keliautojų, mus iki pat kelionės pradžios lydėjo nenumaldomas noras pažinti naujas vietas ir, be abejo, troškimas patirti naujų, neįkainojamų įspūdžių. Be to, norėjome Ispanijoje praleisti ilgesnį laiką, tad pamanėme, kad keliaujant savo transportu ir gyvenant jame, tai – puiki galimybė“, – apie idėjos gimimą pasakojo G. Cvilikaitė.
Pasiruošimas truko pusmetį
Kelionė Ispanijoje pačių įsirengtu autobusiuku porai tokia – pirmoji. Praėjusių metų sausį įsigiję 1997 m. autobusiuką, jie pradėjo įrengimo darbus. Kyla klausimas, kodėl kelionei pasirinko seną autobusiuką? Gabija turi aiškų atsakymą:
„Autobusiuko pasirinkimą iš dalies lėmė kaina. Jei peržvelgtume automobilių skelbimus, pamatytume, kad tokio tipo transporto priemonės kainuoja nemažus pinigus. Be to, jas įrengti taip pat nėra pigu.
Tačiau svarbesnis kriterijus, lėmęs mūsų pasirinkimą, yra noras įsigyti seną transporto priemonę ir paversti ją komfortišku, mūsų poreikius atitinkančiu kemperiu. Mes išsikėlėme sau iššūkį nepaisydami to, kad kelyje galime susidurti su techniniais gedimais, visgi, transporto priemonė – ne pirmos jaunystės ar kitomis problemomis.“
Mergina neslepia, kad laiko pasiruošti prireikė ne taip jau mažai, kone pusės metų – daugiausiai laiko užtruko autobusiuko įrengimas, nors ir dabar, kaip pati sako, šis autobusiukas tapo projektu, kuriam negaili nei laiko, nei pinigų.
Transporto priemonės pritaikymas kelionėms ir gyvenimui atsiėjo ne tiek daug – apie 6 tūkstančius eurų. Būtų išleidę gerokai daugiau, tačiau visus darbus atliko savo rankomis su Tomo tėčio pagalba.
„Darbų atlikti reikėjo tikrai nemažai. Kadangi pats autobusiukas, kaip buvo matyti jį įsigijus, nebuvo itin mylimas savo ankstesnių šeimininkų, pirmiausia teko jį kruopščiai išvalyti, tada nuvaryti į servisą, kad būtų atlikti techniniai remonto darbai, ir tik vėliau atlikti įrengimo darbus.
Kadangi nusprendėme ne tik keliauti autobusiuku, bet ir jame valgyti, dirbti, miegoti ir panašiai, transporto priemonės vidų reikėjo pritaikyti pagal savo poreikius. Tiesa, mūsų poreikiai – nedideli: autobusiuko interjeras nėra labai išvaizdus, tačiau svarbiausia, kad jis visiškai atitinka mūsų poreikius ir autobusiuke mums labai patogu gyventi“, – pasakoja pašnekovė.
Sename autobusiuke pora turi kone viską, ko gali prireikti, tačiau svarbiausia buvo pasigaminti virtuvės komplektą, patogią lovą geram miegu bei ergonomišką darbo stalą. Taip pat, savaime suprantama, tualetas. O dirbant svarbu ir elektra – tam pora įsirengė saulės elektrinę. Tiesa, kai ko čia nėra, tačiau Gabija juokiasi, kad ir netrūksta:
„Savo transporto priemonėje turime tikrai ne visus patogumus, kurių, sakykime, prireiktų daugeliui ar kurie yra jau įrengtuose kemperiuose. Pavyzdžiui, neturime dušo, tad praustis mums tenka lauke paprasčiausiai pasistačius dušo palapinę. Be to, įrengtuose kemperiuose yra sumontuotas gana patogus apšvietimas, o mes savo autobusiuke naudojame turistinę lempą. Kemperiuose taip pat yra šaldytuvai, o mes turime tik šaltkrepšį. Čia tokie pagrindiniai patogumai, kurių neturime, tačiau galėtume jų vardyti ir daug daugiau.
Visgi, šių patogumų mes ir nepasigendame: pripratome gyventi be jų arba tiesiog esame sugalvoję jiems alternatyvas.“
Kelionėje lydi gedimai
Senas autobusiukas, pritaikytas kelionėms ir gyvenimui tapo išsigelbėjimu keliaujant. Tačiau ne paslaptis, kad tenka susidurti su iššūkiais – pora juokiasi, kad jei per dieną nieko nenutinka, dienoje tarsi kažko trūksta.
„Mūsų „busikas“ labai pridusta važiuodamas į kalną. Tačiau mes praktiškai iš karto, vos atvykę į Ispaniją, šovėme į vienus aukščiausių kalnų Europoje – Pirėnus. Iš pradžių dar neatrodė viskas labai blogai: mes tikėjomės, kad tokio senumo transporto priemonė tikrai netrauks į kalnus. Ir neapsirikome. Dar aš sakiau Tomui, gal nevažiuojam, nes bus problemų, Tomas atkirto: „Viskas ok, nebijok, aš pasitikiu mūsų mašina“. Na gerai, galvoju, jei antra pusė ramina, viskas bus gerai. Taip ir judėjome vingiuotais ir aukštais Pirėnų keliais bei grožėdamiesi vaizdais. Viskas ir buvo gera, iki kol nereikėjo išvažiuoti iš kalnų...
Staiga bevažiuojant autobusiukas pradėjo trūkčioti ir leisti juodus dūmus. Gerokai išsigandome, nes buvome kalnuose, kuriuose nebuvo jokio didesnio miesto su autoservisu. Pasižiūrėję žemėlapyje atradome miestą net už 200 km, kuriame buvo autoservisas. Tai link jo, vos vilkdamiesi, su avariniu ir praleisdami mus lenkiančius automobilius šiaip ne taip atvykome. Dar blogiau – buvo vėlus penktadienio vakaras, tad geriausiu atveju servisas dirbo tik pirmadienį. Bet viskas laimingai baigėsi: gedimas nebuvo labai didelis. Palikome autobusiuką vietiniame servise ir per pusdienį meistrai pašalino gedimą, o mes galėjome keliauti toliau“, – su šypsena pasakoja mergina.
Šis gedimas buvo tik pirmasis – sustoję nakvynei ant nedidelio kalnelio ir nusprendę autobusiuką pavaryti kiek toliau, transporto priemonė tiesiog nerodė jokių gyvybės ženklų ir nesikūrė. Paaiškėjo, kad visa tai dėl sugedusio starterio:
„Vienintelis būdas užkurti autobusiuką – pastumti jį nuo kalno ir taip užkurti. Mūsų autobusiukas nėra mažas, bet Tomas visgi pasiryžo jį bandyti išjudinti, o aš sėdau prie vairo. Stumiant autobusiuką nuo kalniuko, pasitaikė duobė, į kurią papuolė ratas. Taigi, Tomui niekaip nebūtų pavykę išstumti mūsų namų.
Netoliese mūsų buvo dvi panelės su automobiliu, tai jos geranoriškai atėjo ir pasiūlė savo pagalbą. Tačiau net ir tada nepavyko autobusiuko pajudinti. Galiausiai paprašėme jų, kad jos su savo mašina patrauktų mūsų autobusiuką, tačiau jų automobilyje nebuvo kablio. Mums teko toliau laukti pagalbos. Ant to kalniuko prastovėjome pusę dienos (juokiasi). Kas blogiausia, kaip mums jau įprasta, kad miestelis buvo gana toli nuo mūsų sugedimo vietos, tai niekaip nebūtume nusigavę iki jo. Tad ką – beliko laukti, kol kažkas netyčia pravažiuos.“
Laimei, viskas išsisprendė ir autobusiuką išjudinti padėjo Ispanijos policija. Tačiau, tarsi to nebūtų maža, tą pačią dieną iškilo dar viena problema – sugedo centrinio užrakinimo sistema. Ir su šia problema, vargais negalais, pavyko susitvarkyti, tačiau nuotykių išties netrūko.
„Jau buvome sumąstę planą, kad jei durys pačios nesusitvarkys, tai vienam teks saugoti autobusiuką, kitam, pavyzdžiui, eiti į parduotuvę. Tačiau po kiek laiko pabandžiau atidaryti duris ir... pavyko. Pakviečiau Tomą, abu negalėjome patikėti, kad viskas gerai, reiškia, kažkas joms ,,užėjo“, – su juoku prisimena Gabija.
Keliones derina su darbu
Gedimai pasitaikydavo kartas nuo karto, tačiau kai kurie dalykai lydėjo kasdien. Pavyzdžiui, sename autobusiuke nėra kondicionieriaus, todėl reikėjo stengtis autobusiuką visuomet statyti pavėsyje. Taip pat ir garsas – mergina juokiasi, kad važiuodami jausdavosi lyg raketoje.
„Dar vienas šioks toks minusas – mažas autobusiuko greitis. Mes, priešingai nei naujesni automobiliai, negalime važiuoti greičiau nei 100 km/h, na, nebent nuo kalno pradėti 120 km/h ir daugiau, nes kitaip pakiltume į orą. Tad tai gerokai prailgina mūsų kelionės laiką.
Mūsų autobusiuko vidus nėra itin erdvus, tad, neneigsime, neretai jaučiame vietos trūkumą. Turime labai gerai apsvarstyti, ką, kur ir kaip pasidėti, kad vėliau nereikėtų ieškoti ir sėdėti namuose apsikuitus.“
Tačiau visus nuotykius ir iššūkius atpirko kelionių malonumas – visada galėjo būti, kur tik panorėję. Tačiau Ispanijoje jie ne tik keliavo, bet ir dirbo. Abu yra laisvai samdomi specialistai, tačiau neslepia, kad kartais atskirti poilsį nuo darbo nelengva.
„Kadangi mes ne tik poilsiaujame, bet ir dirbame, kelionės planus tenka dėliotis ir atsižvelgiant į darbus. Abu esame laisvai samdomi specialistai, tad darbų laiką planavomės patys. Visgi pasitaikė ir skubių darbų, tad savo kelionės planą teko ir kiek pakoreguoti.
Suderinti darbą ir atostogas ne visada, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, yra lengva. Tuo įsitikinome ir patys. Gana dažnai pasitaikydavo dienų, kai mieliau „keptume“ ant saulės prie jūros, o ne prie kompiuterių (juokiasi). Tačiau, kad ir kaip bebūtų, stengiamės išlaikyti darbo ir poilsio režimą“, – sako ji.
Paklausta, koks buvo jų kelionės tikslas, Gabija plačiai nusišypso – norėjosi pamatyti kuo daugiau įspūdingų Ispanijos kraštovaizdžių ir tuo pačiu parodyti juos kitiems. O ką naujo pavyko atrasti patiems?
„Tokios vietos dažniausiai slepiasi mažuose miesteliuose ar šalia jų. Pavyzdžiui, važiuodami link Pirėnų, atradome nuostabaus grožio ežerą/užtvanką Embalse de la Llosa del Cavall. Šioje vietoje nakvojome, pasidarėme įspūdingų nuotraukų, tačiau per visą laiką, kiek buvome, nesutikome nei vieno žmogaus! Taip pat esame atradę ir gražų paplūdimių, kurie yra gerokai nutolę nuo miesto. Čia buvome sutikę kelis vietinius, tačiau turistai, bent jau kai buvome mes, čia nebuvo užklydę.
Mes esame dideli kalnų gerbėjai ir be žygių į kalnus neįsivaizduojame jokios kelionės. Ispanijoje pasiekėme jau ne vieną viršūnę, prakulniavome ne vienu žygio maršrutu. Su tais, kurie dievina žygius su šiek tiek ekstremalumo prieskoniu, pasidalinsiu keliais žygio maršrutų pavadinimais, kurie mums paliko tikrai didelį įspūdį ir kuriuose, kaip mums įprasta, sutikome labai mažai žmonių: Serra de Rodes, Cap Norfeu, La Trona“, – atradimus vardija pašnekovė.
Viena vieta įsimins visam gyvenimui
Tačiau viena aplankyta vieta Gabijai ir Tomui įsimins visam gyvenimui – čia įvyko jų sužadėtuvės. Gabija su šypsena prisimena, kad viskas buvo netikėta, o ir minčių apie tai, jog tądien ištars lemtingąjį „Taip!” neturėjo.
„Į daug kalnų Ispanijoje esame įkopę, tačiau viena viršūnė, mūsų sužadėtuvių viršūnė, įstrigs ilgam atmintyje. Tada žygiavome žygio maršrutu Serra de Rodes nacionaliniame parke, kaip visada, aptardami, kokie vaizdai, ar sunku ir panašiai. O žygio maršrutas nebuvo labai lengvas: Tomas man retkarčiais paduodavo ranką, kad galėčiau lipti į viršų. Be to, buvo labai karšta. Ir vienu momentu, kai įveikėme sunkią atkarpą, aš jam tarstelėjau: „Žinai, tokie žygiai mus dar labiau sustiprina kaip porą. Dabar galime būti tikri, kad tikrai būsim kartu visada.“ Ir tuomet lipom toliau.
Po kiek laiko užkopėme į viršūnę. Aš, kaip visada, į kamerą pasakojau, koks maršrutas, kaip sekėsi. O jis sako: „Pabandysiu droną čia pakelti“. Kol jis aplink filmavo, aš ilsėjausi ant akmens. Tuomet jis filmuodamas man sako: „Tu palipk ten aukščiau ir pamojuok į droną, o aš pafilmuosiu“. Jis stovėjo už manęs, o tuomet sako: „Atsisuk“. Aš atsisuku, o jis klūpi su žiedu ir klausia: „Ar būsi mano žmona?“ Aišku, kaip ir kiekvienai merginai, man šokas. Apsiverkiau, nežinojau, ką sakyt, tik pasakiau: „Tu rimtai?“. Jis sakė: „Taip, noriu, kad būtum mano žmona“, – prisimindama šypsosi mergina.
Ir čia pora neapsiėjo be nuotykių – dronas pradėjo skristi ne ten, kur reikėjo, tad pirmiausia teko nuleisti droną, o tik tada užbaigti tai, ką buvo pradėjęs Tomas – užmauti žiedą. Gabija svarsto, kad į šią vietą, greičiausiai, niekada nesugrįš, bet neabejotinai prisimins visą gyvenimą.
