Darbą muziejuje Pavelas pradėjo nuo savanoriavimo – 2003 metais pabaigus Klaipėdos universitetą pasitaikė proga pagelbėti muziejuje. Po pusmečio vyras pradėjo dirbti skyriuje, kuriame buvo savanoriu ir jame dirba iki šiol.
Dabar jūrų muziejuje, sako Pavelas, gana darbingas laikas – paplūdimyje randami ruoniukai pamestinukai, kurie be žmogaus pagalbos neišgyventų. „Jau du mėnesius pamainomis čia dirbame, nakvojame, slaugome juos, maitiname, sugydome ir paleidžiam atgal į jūrą. Mes jiems suteikiam antrą galimybę gyventi“, – pasakoja klaipėdietis.
Jis pasakojo, kad naujagimis ruoniukas sveria maždaug 12-15 kg. Mama ruoniuku rūpinasi vos pora savaičių, tačiau per tą laiką įprastai jis pasiekia 50 kg. svorį. Paplūdimiuose surandami ruoniukai jau būna kelių savaičių, tačiau ne visi jie yra pasiekę reikiamą svorį, todėl jiems reikalinga pagalba.
„Tie mažiukai, kuriuos surandame paplūdimyje, būna nusišėrę, tai reiškia, kad tikrai kelių savaičių, tačiau vis tiek tik naujagimio svorio, jie neturi jokių riebalinių atsargų, o kartu ir šansų išgyventi be pagalbos“ , – apie ruoniukus pasakojo vyras.
Pamaitinti ruoniukus gali būti ne taip ir paprasta
Muziejuje ruoniukai praleidžia maždaug pusmetį, kol sustiprėja, pasiekia reikiamą svorį ir gali būti paleidžiami į jūrą. Pirmomis savaitėmis jie dažniausiai maitinami per zondą, o vėliau pratinami ir prie tikros žuvies: „Kai pradeda žuvį valgyti savarankiškai, stengiamės pagauti gyvos žuvies, kad išmoktų gaudyti ir jiems nekiltų problemų grįžti į jūrą.“
Vis dėlto pamaitinti gyvūnus gali būti kebliau, nei atrodo. Ruoniukai gali įkąsti, o pingvinai – įžnybti. Pavelas sako, kad rimtų sužeidimų nėra tekę patirti, tačiau įkandimų pasitaiko. „Visiems buvę, bet nieko tokio baisaus, kad prireiktų pagalbos.
Dediesi storąsias pirštines, ir po kelias, kad skaudėtų mažiau. Bet daugiau pavojaus nei žaizda kelia užsikrėtimas. Jie turi tam tikrą ligų spektrą, kuris gali būti perduodamas žmonėms. Yra pasitaikę keli atvejai, kai, liaudiškai tariant, pagavo zaraza darbuotoją, teko ir antibiotikus gerti“, – sako vyras.
Vis dėlto įkandimai, sako jis, yra natūrali šio darbo dalis: „Gavęs įkandimą negali kaltinti gyvūno. Juk jie laukiniai, bijo, saugosi... Kai ruoniukus maitini, vis tiek gaunasi ir šiek tiek per prievartą, kol zonduojame, bet žinoma, verta, dėl išgelbėtos gyvybės.“
Mylimiausias augintinis – pingvinukas Rūkas
Vyras neslepia, kad per ilgus darbo metus išsirinko ir mylimiausią pingviną. „Kai atėjau čia prieš 17 metų, tai buvo pirmas pingvinukas, kuriam padėjau išvysti šį pasaulį. Tai pingvinas, nuo kurio viskas prasidėjo“, – pasakojimą pradeda Pavelas.
Pasak jo, pingvinai būna gana prieraišūs, bet susiradę partnerius ryšį su žmogumi praranda, tačiau Rūkas buvo išimtis. „Iš pingvinų mano mylimukas yra Rūkas. Kiaušinius perindavome inkubatoriuje, patys juos išperindavome ir juos maitindavom su švirkštais.
Be to, jis labai draugiškas su manim, nepraradom ryšio, nes kol jie jauni jie labai prieraišūs, o susiradus gyvenimo draugę ryšys tarp tavęs ir gyvūno silpnėja, nes jie randa kitam kam meilę atiduoti, o Rūkas išlaikė visą tai“, – pasakoja vyras.
Ilgaamžiai pingvinai
Jis taip pat papasakojo, kad Lietuvos jūrų muziejuje gyvena ilgaamžiai pingvinai, kurie, kaip juokavo Pavelas, bene nemirtingi.
Seniai į Lietuvos jūrų muziejų atkeliavo vieni iš pirmųjų Magelano pingvinų. Nors buvo prašoma porų, pasirodo, kad visi pingvinai – patinai. Po kelių metų Latvijos įgula prie Afrikos krantų sugavo pingviną Robį. „Nežinau, kodėl jis buvo paliktas ant denio. Gal jis buvo sužeistas, o gal įgulai patiko jį auginti.
Jie pavadino jį Robiu, jis priprato prie žmonių, bet grįžę iš reiso nebeturėjo kur dėti. Taip jis atkeliavo pas mus į muziejų. Pasirodo, kad ten ne Robis, o Robikė. Tačiau įsivaizduokite, kai yra 10 Romeo ir tik viena Džiuljeta, kas ten vyko“, – prisimena vyras.
Patelei išsirinkus partnerį, kiti pingvinai nebuvo patenkinti, todėl pirmi poros kiaušiniai buvo sudaužyti, pasitaikydavo ir peštynių. „Kai kiti patinai apsiprato, Robikė kiaušinius išperino, bet gamtoje pingvinai kiaušinius perina abu, pakaitomis, o ji prie kiaušinių neprileido nei patino, nei kitų patinų, nei mūsų.
Ji atkeliavusi iš laukinės gamtos, o ir kaip mama saugo kiaušinius, todėl neprisileido žmonių ir neėmė maisto nei geruoju, nei bloguoju. Galiausiai nusilpo tiek, kad mirė. Jos jaunikliai, broliai Martynas ir Magdinas, yra pirmi ir vieninteliai išperinti čia, pačios patelės, ir jiems po 30 metų. Jie visiškai ilgaamžiai, nes šios rūšies pingvinai tiek ilgai negyvena“, – pasakoja klaipėdietis.
Darbą įsiamžino tatuiruotėje
Pavelas pasakoja, kad darbe apsilanko ir jo vaikai. Jaunesnioji dukrelė jūrų muziejuje spėjo pabuvoti vos keletą kartų – „dabar toks laikotarpis, kai nelabai atsivesi vaikus į darbą, bet jai labai patiko, prisiminimai jos labai geri“, – sako vyras. Vis dėlto vyresnysis sūnus tėtį darbe aplankydavo dažniau.
„Berniukas mano buvo daug drąsesnis. Dabar, kai jis jau beveik paauglys, tai mažiau jis laiko čia praleidžia, kitokie dalykai įdomūs, bet kol buvo mažas dažnai ateidavo. Bendravo gražiai su gyvūnais, jis nebijojo gyvūnų, o gyvūnai jo“, – pasakoja vyras.
Taip atsirado ir klaipediečiui gražiausia jo padaryta nuotrauka.
Būtent šią nuotrauką vyras išsitatuiravo. Jis sako, kad nebuvo didžiulis tatuiruočių mėgėjas, tačiau nebuvo ir nusiteikęs prieš, o kurį laiką jau kirbėjo mintis ką nors išsitatuiruoti. „Kildavo mintis, kad noriu, tik nesugalvojau, ko noriu. Nesinorėjo tepliotis bet ko, taip atėjo mintis su ta nuotrauka. Tai man asmeniškai yra geriausia mano padaryta nuotrauka, o toje nuotraukoje yra mano sūnus su mano augintiniu“, – pasakoja vyras.
Nors nuotrauka daryta gana seniai, Pavelas puikiai prisimena, kuris pingvinas sutiko papozuoti nuotraukai. „O kaip nežinosi...“, – linksmai sako vyras. „Visi pingvinai turi savo charakterį, nėra taip, kad nueini prie bet kurio ir jis leidžiasi glostomas.
Šioje nuotraukoje yra Arktė, kuri tuo metu buvo jaunesnė, neturėjo poros. Vėliau, kai susirado porą, negaliu pasakyti, kad išlaikėme tą ryšį, kaip su Rūku. Dabar, kad eitų iš paskos, jau ne visada būna, bet tuo laikotarpiu ji buvo labai prieraiši“, – prisimena Pavelas.
