Zenono teigimu, vaikštinėjant sodyboje tikėjosi sutikti geninių šeimos paukščių rūšį – eurazinę grąžiagalvę, tačiau tikrai nesitikėjo, kad pavyks įamžinti į Raudonąją knygą įrašytą juodąjį gandrą.
Gandras lankėsi ne pirmą kartą
Zenonas pasakoja, kad vaikštinėdamas sode ir tikėdamasis nufotografuoti eurazinę grąžiagalvę, įsikūrusią inkile ir išvaikiusią zyles, netikėtai pastebėjo, kad už nugaros suplasnojo kitas paukštis.
Pasirodo, kad tai buvo juodasis gandras, kaip pats vyras sako atskridęs iš upelio.
„Papozavo kokių 15 sekundžių. Stovėjau viduryje kiemo, atstumas 12-15 metrų. Matydavau jį ir anksčiau, bet gerokai baikštesnis buvo, iš tolo nuskrisdavo“, – pažymi Zenonas.
Zenonas retai būna sodyboje, esančioje Neries regioniniame parke, todėl sako, kad nežino ar gandras tebeatskrenda, nes pats juodąjį gandrą užfiksavo birželio pabaigoje.
Išvysti retą paukštį – retai kam pasiseka
Anksčiau TV3 žinioms ornitologas Darius Musteikis pasakojo, kad juodieji gandrai labai saugosi žmonių ir yra jautrūs garsams.
Juodųjų gandrų populiacija, sako ornitologas, auga, kad ir labai lėtai. Šiuo metu Lietuvoje gali gyventi ne daugiau keturių šimtų šios rūšies paukščių. Prieš dešimtmetį situacija buvo dar prastesnė.
„Iki 2013 metų situacija buvo prastesnė. Kadangi mažai kas lizdus prižiūrėjo, mažai kas darė dirbtinius lizdus, kurie gali atlaikyti iki pusės tonos svorio“, – pasakojo ornitologas.
Pamatyti juodąjį gandrą – retai kam pavyksta. Ir tik tie, kurie žino kur yra lizdas, kaip elgtis prie jo, gali išvysti šį retą ir įspūdingą paukštį. Tokių sparnuočių Lietuvoje ne tik mažai, bet ir patys paukščiai visai netrokšta žmogaus draugijos.
„Juodieji gandrai yra labai slapukai, kurie bijo žmogaus, vengia žmogaus. Ir sakykime, negalima prie lizdų lankytis balandžio – gegužės mėnesį, kai jie yra išsiperėję. Nes netyčia užėjus tokį lizdą ir išgąsdinus patelę, ji gali lizdą trenkti ir nebeperi daugiau“, – įspėjo D. Musteikis.