Vyras atviras – nors prabėgo dveji metai po incidento, kai išgyvenamumo tikimybė buvo labai maža, siekė vos vienženklį skaičių, jis stojosi ant kojų, vėl bandė grįžti į įprastą gyvenimą, tačiau ilgai nesuprato, kokias pasekmes tai iš tiesų paliko.
„Viskas susidėjo, kaip akmenėlis po akmenėlio, ir sudarė visą virtinę. Deja, nepripažinau sau to, bet teko suprasti, kad nebus pilno atsistatymo po traumos. Lašas po lašo viskas dėjosi: iš pradžių praradau darbą, paskui įstojau mokytis, bet krūvis buvo didesnis nei įsivaizdavau.
Vis tik tenka pripažinti, kad potrauminiai sindromai liko, savo kūno aš nepamilau iki dabar, suprasti, kokius kūnas siunčia signalus, yra labai sudėtinga, dalis smegenų, kaip man aiškino, vis tiek kovoja su skausmais, kurie nuolat mane kamuoja“, – pasakojo jis.
Į sceną sugrįžti baisu
Ilgą laiką teko gyventi tik iš bedarbio ir neįgalumo išmokų, nors ir šių terminas jau baigiasi ir teks viską vėl tvarkytis iš naujo. Gaudavo Edvinas ir stipendiją – dabar jis Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete studijuoja kūrybinių industrijų magistrą. Metus jau įveikė, liko dar vieni.
Ir sugrįžti į darbus po to, kas įvyko, tapo sunku – jam nustatytas 45 proc. darbingumas, vėl lipti ant scenos tapo net kiek baisu:
„Sudėtinga grįžti į sceną, atsirado tam tikra scenos baimė, žmonių baimė, matyt, gąsdina akistata su kitokia realybe, pasikeitusia sena, šitiek laiko joje nebūta... Paskutinis renginys, kuriame teko būti, buvo sudėtingas – ir susikaupti, ir dėmesį pačiam palaikyti, ir patraukti kitų.
Gyvenau iš neįgalumo ir bedarbio pašalpos, dar gaudavau stipendiją – atrodo, taupant pavykdavo išsilaikyti, o dabar viskas baigiasi, nes baigiasi terminai. Per tą laiką bandžiau susirasti pastovų darbą, bet tokio, kuriam tiktų mano turima kvalifikacija, Užimtumo tarnyba negalėjo pasiūlyti, pačiam susirasti nepavyko.“
Išėjęs iš psichiatrijos ligoninės neturėjo nieko
Vienai bėdai vejant kitą, Edvinas pradėjo tapti nebe savimi, aplinkiniai pastebėdavo, kad jis tapo keistas, kitoks nei jį pažinojo, tačiau tai jam pasakė visai neseniai – po to, kai Edvinas išėjo iš psichiatrijos ligoninės, kur jam nustatytas adaptacijos sutrikimas, taip pat momentinis psichozinis nukrypimas.
O išleistas iš psichiatrijos ligoninės jis liko visiškai be nieko – be namų, be darbo, be pinigų ir be jokio plano, ką daryti toliau.
„Gyvenau ne savo bute, gyvenau draugės, kuri gyveno užsienyje, bute, bet užklupus negandoms, ji nusprendė skubiai grįžti į Kauną. Tuo metu, kada ji grįžinėjo, procesas gal ir būtų buvęs sklandesnis, bet tuo metu gulėjau psichiatrinėje ligoninėje.
Gavosi taip, kad išėjęs iš psichiatrinės ligoninės pirmą dieną net nežinojau, kur eiti – nei namų, nei darbo, nei pajamų, nes bičiulių sąrašas labai stipriai sumenko po traumos. Neturėjau net kur pasidėti.
Nežinodamas, ką daryti, nuėjau prie tilto, ant jo – lentelė, kad tu ne vienas, tik paskambink. Aš buvau tokioje situacijoje, kad net paskambinti negalėjau, nes kol gulėjau ligoninėje, kadangi neapmokėjau telekomunikacijos sąskaitos, apribojo paslaugas ir negalėjau nieko padaryti“, – sunkiausius momentus prisimena E. Vadoklis.
Nakvynė – automobilyje
Tądien, kai kalbėjome su Edvinu, jis liūdnai ištarė, kad tai buvo pirmoji jo naktis, kai teko nakvoti automobilyje. Kol kas jį tenka vadinti savo namais, nes prisiglausti daugiau nebėra kur.
Po to, kai neteko gyvenamosios vietos, naktis jis leido psichiatrijos ligoninėje, Kauno nakvynės namuose, buvo prisiglaudęs ir Piligrimų centre, tačiau nakvynės namuose nelikus vietų, jo nebepriėmė – vienintelė išeitis teliko miegoti automobilyje.
Likęs be menkiausio krislelio vilties, socialiniuose tinkluose jis kreipėsi pagalbos, prašydamas padėti finansiškai, kad galėtų bent įsipilti kuro ir nuvažiuoti pas gydytojus, pas kuriuos tenka lankytis pastoviai.
„Pirmajam etapui reikalinga pagalba, kad galėčiau bent jau nemiegoti automobilyje, atsistoti ant tvirtesnio pamato ir kilti. Žmonių parama, pagalba šiandienai bent jau leistų nemiegoti mašinoje, išsinuomoti bent kokį kambarį.
Kai išėjau iš psichiatrijos ligoninės, sąskaitoje buvo areštuoti daugiau nei 400 eurų – su tokia sąskaita pradėti naują gyvenimą, man atrodo, visi suprantam, kad yra neįmanoma. Šiandien truputėlį lengviau, dabar areštas yra nuimtas, bent galiu gauti įplaukas.
Skaudžiausia, kad liko vienui vienas
Ir skaudžiausia jam tik viena – kad pačiame dugne, baisiausioje situacijoje, liko vienas it pirštas: „Aš visą gyvenimą radau pagalvę savo širdyje kiekvienam, prašančiam pagalbos, nesvarbu, tai buvo giminaitis, draugas ar nepažįstamas žmogus. Skaudžiausia, kad tokioje situacijoje esi vienas.“
Edvinas pasigenda ir dar vieno – rimtesnės psichologinės pagalbos tokias traumas išgyvenusiems asmenims. Jis pats savo kailiu patyrė, kaip greitai galima pasiekti dugną, to net nesuprantant.
„Mes po tokių traumų Lietuvoje skiriame labai mažai dėmesio žmogaus psichologiniam vertinimui, atsistatymui, kaip jis žengs pirmus žingsnius, nuo ko pradės, ką daryti, kaip eiti, ko atsisakyti. Aš savo gyvenime nebuvau atsisakęs nieko, niekada negalvojau, kad turiu nuo ko nors priklausomybę, apart tabako gaminių.
Tik vėliau man paaiškino, kad net šlakas alkoholio su mano vaistais ir gydymu nedera. Teko priimti skubius sprendimus ir atsisakyti viso to, bet apie tai man niekas nekalbėjo.
Nors ir nedidelėmis dozėmis ir tikrai ne nuolatos, bet neslepiu, kad tai, atrodo, padėdavo, pavykdavo alkoholio pagalba pamiršti tave slegiančius rūpesčius, atrodydavo, kad išlaisvina kūną, pasidaro lengviau judėti, bet iš tiesų tai – tik paviršinis dalykas“, – dalijosi pašnekovas.
Sužibusi viltis
Tenka pačiam sau pripažinti, kad gyvenimą pakeitęs įvykis paliko randus – ir fizinius, ir psichologinius. Gydytojai Edvinui vis kartoja, kad teks susitaikyti su nauja, kitokia realybe ir atsistatymas truks visą gyvenimą.
„Visiems atrodo, kad tai baigtinis procesas, bet, kaip man aiškino gydytojai, tai procesas be pabaigos, iki gyvenimo galas, kas benutiktų, tiek, kiek aš įdėsiu į kūną, man sugrįš trečdaliu. Jeigu mankštas darau, plaukioju baseine, sveikata grįžta.
Tikiuosi atstatyti ir psichologinę sveikatą, nes reikalinga didesnė ramybė, atsiribojimas nuo viso šurmulio, dėl to planuoju pradėti naują gyvenimą“, – sakė vyras.
Viltis sužibo – nors jau atrodė, kad šviesa tunelio gale užgeso, ji ir vėl įsižiebė. Jei tik viskas vyks pagal planą, naują gyvenimą Edvinas kurs ne Kaune, o mažesniame Lietuvos mieste. Kol kas džiaugtis dar anksti, nes dokumentai nepasirašyti, tačiau jis visa širdimi tiki, kad ten galės atversti naują gyvenimo lapą.
Nuo kultūros E. Vadoklis pabėgti neketina – nors į sceną lipti vis dar nejauku, tikisi padirbėti Kultūros centre organizuodamas renginius ar kuruodamas parodas, o toliau bus matyti – galbūt gyvenimas vėl įpūs drąsos pasirodyti scenoje.
Norintys prisidėti finansiškai tai gali padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
LT897300010111000404; Swedbank; PARAMOS GAVĖJAS: Edvinas Vadoklis; PASKIRTIS: Parama
