Prie mano namų yra gana didelis parkas, į kurį ateina ne tik gyventojai, bet ir žmonės iš kitų mikrorajonų. Čia kelios žaidimų aikštelės, supynės, suoliukai.
Mano akį aną dieną patraukė su vaiku atėjusi auklė. Tai, kad ta moteris yra vaiko auklė, supratau iš vaiko, kuris kelis kartus intensyviai kvietė ant suolo sėdinčią auklę. Moteris buvo užsiėmusi telefono reikalais – tik pakeldavo galvą, nusišypsodavo ir toliau tvarkė jai svarbius dalykus.
Praėjo gal koks pusvalandis, statome pilis su sūnum, pakeliu galvą į tą vaiką, kuris atėjęs su aukle, o jis kiekvieną akmenį, kurį randa, įsideda į burną, palaižo ir išmeta. Iš pradžių maniau, gal ten kokie saldainiai iš kišenės – nežinau gi, kuo kiti vaikai užsiima, bet paskui pamačiau, kad tiesiog ima nuo žemės ir dedasi į burną.
Auklė kalbėjo telefonu
Apsidairiau, kur auklė – moteris vaikščiojo netoliese ir kalbėjo telefonu. Pasakiau vaikui, kad taip nedarytų, nes pavojinga, o netrukus priėjusiai auklei papasakojau situaciją. Čia ir kvailiui aišku – dėtis į burną purvinus sumindytus akmenis ir bandyti juos laižyti ar valgyti, tiesiog beatodariškai pavojinga.
Ji tik šyptelėjo, paėmė už rankos vaiką ir paprašė jo eiti į kitą vietą.
Koks neatsakingumas! Juk jeigu ji auklė, vadinasi tėvai moka jai pinigus ir ja pasitiki. O ką ji veikia būdama su vaiku? Tvarko savo asmeninius reikalus ir net nežiūri į tą vaiką!
Bjauru ir gėda, kad žmonės ne tik tokiu būdu susigadina reputaciją, bet dar ir nesirūpina vaikais, kurie yra jiems patikėti.
Autorius: skaitytoja Jovita
