Psichologė pažymi, kad gedulas – sielvarto dėl įvykusios mirties ar mirčių išraiškos forma, tačiau netekties išgyvenimai patiriami ne tik mirties akivaizdoje – tai lydi ir skyrybų, kitų reikšmingų gyvenimo praradimų atveju.
Pirmoji reakcija – dvejopa
Netektį visuomet lydi stiprios emocijos ir jausmai, o jų, kaip pažymi specialistė, išgyvenama visa puokštė ir visa tai priklauso nuo to, kiek laiko praėjo po netekties. Vis tik, į mirties faktą sureaguojama dvejopai.
„Pirmoji reakcija į netektį visada susijusi su itin stipriomis emocijomis, kurios gali priversti iki panikos lygio arba dėl įsijungusių psichikos gynybos mechanizmų, priešingai, žmogui gali atrodyti, kad jis nejaučia nieko – pasireiškia reakcijos, kurios lyg „užšaldo“, uždaro praradimo jausmus iš karto po netekties ir duoda jiems laiko palaipsniui priimti realų mirties faktą.
Tokie išgyvenimai gali tęstis nuo kelių valandų iki savaitės, o tada atsiveria dvasinis skausmas. Didelė, skausminga kaip žaizda tuštuma, kurią anksčiau užpildė miręs žmogus“, – aiškino psichologė.
Netekties akivaizdoje apima bejėgiškumas ką nors pakeisti, kuris maišosi su kaltės jausmu, galiausiai ir pykčiu, kurį neretai įžiebia kitų pastangos nuraminti ir patarimai užsimiršti.
„Gedintysis jaučiasi itin vienišas, kyla noras dar labiau užsidaryti nuo visų, atsiriboti. Tuo laiku žmogui nuolatos mintyse gali suktis juostelė „ką buvo galima padaryti kitaip, kad to nenutiktų“. Nuo kaltinimų sau iki kaltinimų kitiems. Tai iracionalus kaltės jausmas, kylantis beveik visiems gedintiems“, – pridūrė K. Tarnauskienė.
Tokiomis akimirkomis atsiranda ir stiprus nesaugumo pasaulyje, kuris ima atrodyti pavojingesnis, grėsmingesnis, jausmas. Kaip pabrėžia psichologė, kiekviena netektis pažeidžia saugumo pasaulyje jausmą, parodydama, kad ne viskas mūsų rankose ir negalime visko sukontroliuoti.
Įdomu tai, kad kartais netektis iškelia jausmus, kurie nėra susiję būtent su netektimi – tai gali atverti viską, kas buvo užspausta emociniame pasaulyje ir netgi tai, kas įvyko tolimoje praeityje.
Visų viduje besimaišančių jausmų išgyvenimas ir susitaikymas su artimo žmogaus netektimi, anot psichologės, yra didžiulis darbas, užvaldantis ir mūsų dienas, ir naktis:
„Tada atrodo, kad tas skausmas nesiliaus niekada. Kartais taip sunku, kad rodos net fiziškai dusina ir tiesiog nebepajėgsi kvėpuoti. Kartu su didžiuliu sielvartu, jog nebėra žmogaus, kuris buvo toks brangus ir svarbus, tenka dorotis ir su jausmais, jog tarsi nebesugebu gyventi šiame pasaulyje – jaučiuosi kaip nepriklausantis jam, kaip iš kitos planetos. Tenka tarsi iš naujo adaptuotis.“
Neignoruokite gedėjimą lydinčių emocijų
Vis tik, K. Tarnauskienės teigimu, gedulo laikotarpiu nereikia savęs skubinti ir bandyti ignoruoti užplūdusias emocijas – tik savęs nespaudžiant, leidžiant sveikai išgedėti, ima atsirasti jausmas, kad gyventi be brangaus žmogaus yra įmanoma.
Ir nustatyto laiko, kiek reikia gedėti, nėra – kiekvienas gedime unikaliai, nors literatūroje apibrėžiamas tam tikras laiko tarpsnis:
„Atsižvelgiant į tendencijas, literatūroje apie netektis dažniausiai minimas 1-2 metų gedėjimo laikotarpis. Manoma, kad tiek reikia laiko, kad žmogus išgyventų stipriausius netekties jausmus ir tuomet palaipsniui vis dažniau aplankytų jausmas, kad naujame pasaulyje, kuriame nebėra mano brangaus žmogaus, gyventi galiu, pajėgiu ir... noriu. Šiuo atveju kalbėtume apie normaliai išgyventą ir įveiktą netektį.“
Vis dėlto gedėjimo proceso, greičiausiai, neįmanoma įtalpinti į jokius laiko rėmus – psichologė pastebi, kad kartais žmonės, perskaitę, kad gedėjimas trunka metus, tikisi, kad praėjus tiek laiko skausmas atslūgs, tačiau sielvartas ir ilgesys dažniausiai niekada nesibaigia iki galo.
„Išgyventi netektį – lyg plaukti per bangas, kai skausmas tai sustiprėja ir paaštrėja, tai atslūgsta. Kai jausti per daug skauda, psichika įjungia savotišką „bukumą“. Ir viskas su tuo gerai, taip turi būti. Reikia tik kantrybės ir pasitikėjimo. Mūsų psichika yra puikus mechanizmas, kuris, jei netrukdome, geba „suvirškinti“ mūsų patirtis.
Su laiku tos bangos tampa nebe tokios aukštos ir aštrios. Nors tam tikri gyvenimo įvykiai gali jas vėl padidinti ir paaštrinti. Tarkim, jei praėjus trims ar penkeriems metams po netekties moteris, kuri neteko mamos ar tėčio, susilaukia vaikelio arba įvyksta vestuvės – tuo metu gali sugrįžti stiprūs netekties išgyvenimai, nes kyla didžiulis ilgesys, kad tokiais reikšmingais gyvenimo momentais artimasis būtų šalia“, – kalbėjo K. Tarnauskienė.
Gedėjimo laikotarpiu skausmo bangas gali sukelti, rodos, visai paprasti dalykai, kaip pavyzdį psichologė pateikia ryto rutiną, kai tam tikru metu skambindavome žmogui, kurio netekome – suvokus, kad to padaryti nebegalime, persmelkia sielvartas arba iškyla prisiminimai apie kartu praleistą laiką ir suvokimas, kad to jau nebeturėsime.
„Ypač aštriai pajuntame sielvartą pirmaisiais gedėjimo metais vykstant įvairioms šventėms, kuriose anksčiau būdavome kartu. Didelis emocinis skausmas suspaudžia, kai pajuntame, kad norėtume būtent tam žmogui pasiguosti ir pasijusti suprasti taip, kaip tik jis mokėdavo, o tada suvokiame, kad negalime to padaryti ir liekame su savo skausmu ir ausyse spengiančia tyla“, – teigė specialistė.
Ilgesys išlieka amžinai
Ji pastebi, kad netekties skausmas niekada nepraeina, tik įgauna naujas formas, pavidalus, emocinius atspalvius, nes ilgesys gyvenimui, koks jis buvo su brangiu žmogumi, išlieka. „Netektis tampa tarsi žmogaus tapatybės dalimi. Net ir praėjus keletui metų neįmanoma to pamiršti, neįmanoma apsimesti, kad tai niekaip nebepaveikia“, – pridūrė.
Visgi, yra veiksnių, kurie gali daryti įtaką, kiek ilgai ir kaip asmuo gedės. Pirmiausia, tai labai priklauso nuo mirties aplinkybių – ar mirtis buvo staigi, ar asmuo sirgo, jei sirgo, kiek laiko, kokios aplinkybės lydėjo šį laikotarpį:
„Tarkim, jei tai buvo liga, tai tikėtina, kad jai progresuojant jau teko pradėti jausti netekties jausmus. Tada klausimas – ar žmogus leido sau juos jausti, ar turėjo kaip juos išgyventi, ar sulaukė paramos iš kitų artimųjų ar draugų ir panašiai.
Gedėjimas, prasidėjęs artėjant žmogaus mirčiai, yra gedėjimo pradžia. Jei atimame iš savęs galimybę, įjungę nuolatinį neigimą, emocijų slopinimą ir pabėgimą, tada vėliau, jau įvykus netekčiai, bus nesulyginamai sunkiau.“
Gedulo laikotarpiui įtakos gali turėti ir tai, ar asmuo turėjo galimybę sudalyvauti laidotuvėse, pamatyti mirusiojo kūną, nes jį pamačius mirties faktas tampa akivaizdesnis, šermenys, laidotuvės ir mišios tampa įrankiu įsisavinti faktą apie artimojo mirtį.
Tais atvejais, kai, pavyzdžiui, artimojo kūnas nerandamas, atsiranda stiprus neigimo poveikis, nes nėra pagrindinio fakto įrodymo – mirusiojo kūno, o psichika priešinasi tiesai apie įvykusią netektį.
„Atsiradęs mirties neigimas gali virsti viltimi, kad gal tas, kurio kūno niekas nerado, dar gyvas. Psichologinės gynybos veikimas, kuri pirminiu netekties sukelto šoko atveju mus gelbsti nuo per stiprių emocijų, kad neišprotėtume, gali užsitęsti, tampa nekintantis, inertiškas ir taip blokuojantis tolesnį žmogaus vystymąsi“, – detalizavo psichologė ir pridūrė, kad tokiais atvejais reikalinga specialistų pagalba, kadangi komplikuotas netekties išgyvenimas didina depresijos ir savižudybės rizikas.
Gedėjimo sklandumą lemia ir tai, kaip priimame aplankančias emocijas, ar leidžiame mums jas jausti tokias, kokios kyla. Kaip pavyzdį K. Tarnauskienė pateikia pyktį – dėl vyraujančio pasakymo „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ gedintis artimasis gali neleisti jausti pykčio, kuris yra natūrali gedėjimo dalis.
Tokiais atvejais emocijas bandoma slėpti, slopinti, o tai į naudą neišeina – sukeliamas prailgintas liūdesio laikotarpis, gali padidėti depresijos tikimybė. „Verta prisiminti, kad turėtume ne smerkti tokius jausmus, manydami, kad jie blogi ar gėdinti, bet suprasti jų tikrąją reikšmę bei labai žmogišką prigimtį“, – pridūrė psichologė.
Įtakos turi ir tai, ar netenkama artimo, ar paties artimiausio žmogaus. Pastaruoju atveju, sielvartas būna ilgesnis ir sunkiau įveikiamas. Tai lemia netekties lydimi gyvenimo pasikeitimai – keičiasi ir kasdieniai žingsniai, ir susvyruoja, arba laikinai prarandami, gyvenimo prasmės pamatai.
Be to, priduria psichologė, svarbų vaidmenį atlieka ir tai, kokie santykiai buvo su prarastu žmogumi, kokia bendra gyvenimo patirtis, nes kartais gedėjimas apsunkinamas ir pastiprinamas, jei paskutiniais keliais metais vyravo konfliktai ar įtampa santykiuose.
Nenuostabu, kad tai, kaip gedime, lemia ir asmeninės savybės – vaikystėje susiformavęs prieraišumas, koks jis buvo santykiuose su kitais svarbiais žmonėmis, taip pat asmeniniai gebėjimai priimti praradimą, gyventi ne praeitimi, o dabartimi ir ateitimi.
„Dargi manoma, kad sunkiau sveikai gedėti tiems žmonėms, kurie vaikystėje buvo auginti ir auklėti su nuostata „nerodyk emocijų“, „būk tikras vyras“, „pykti negražu“. Tokiu atveju žmogus gyvena su nuostata, kad emocijų rodymas, o ir jautimas, yra kažkas netinkamo, nepriimtino“, – teigė K. Tarnauskienė.
Gedėjimo etapus pereina kiekvienas
Įprasta, kad gedėjimas skirstomas į penkis etapus: neigiamą, pyktį, derybas, depresiją, ir susitaikymą. Psichologė aiškina, kad jie atspindi dažniausiai pasireiškiančius sielvarto ypatumus laike, jie skirstomi ir apibūdinami atsižvelgiant į besikeičiančius gedinčiojo jausmus, santykį su mirusiuoju ir gyvenimu. Nekomplikuotu gedėjimo atveju, manoma, pereinamos visos stadijos, tačiau jų trukmė, išgyvenamų emocijų, jausmų intensyvumas, atspalviai, temos gali varijuoti.
„Kita vertus, realybėje gedėjimą įsprausti į tam tikrus rėmus sudėtinga, nes tai labai individualiai išgyvenamas procesas. Visi netekusieji gedi ir kiekvienas šį liūdesio ir gėlos etapą praeina savaip. Gedintiesiems susipažinimas su gedėjimo etapais gali padėti geriau suvokti, kas su jais vyksta pirmuosius metus po artimo žmogaus mirties bei leidžia žinoti, kad aštrus netekties skausmas turi pabaigą.
Kadangi esame pavaldūs laikui, tai nori nenori laikas keičia dalykus. Mūsų smegenyse kasdien vyksta daugybė procesų, skirtų prisitaikyti prie esamos realybės. Tada akivaizdu, kad tai, kaip žmogus jaučiasi vos įvykus netekčiai ir tai, kaip jis jausis po metų laiko – bus kitaip. Į kurią pusę tas „kitaip“ pasisuks, labai priklauso, ar žmogus leidžia sau gedėti, ar turi tam palankią aplinką“, – teigė psichologė.
Laikui bėgant išgyvenimai keičiasi, kaip ir sielvarto išraiškos, patyrimų gylis, aštrumas, kartu kinta ir santykis su praradimu, gyvenimu, prie kurio tenka derintis. Bet, kaip pastebi psichologė, tai nėra pastovus judėjimas tiesia linija, veikiau primena spiralę, nes prieš tai buvusios gedėjimo stadijos išgyvenimai gali kartotis.
Psichika pajėgi susidoroti, jei jai leidžiame
Vis tik, mūsų psichika yra pajėgi susidoroti su netektimi, jei netrukdo aplinkiniai ar netrukdome patys sau, leidžiame jausti visas kylančias emocijas. O, kaip pažymi pašnekovė, kai skausmas ima atrodyti nebepakeliamas, atsiranda impulsas imtis kažko, kas padėtų jį ištverti. Tad kaip palengvinti netekties skausmą ir neįkristi į dar gilesnę duobę?
„Ieškoti pagalbos yra sveikintina, jei ta pagalba bus skirta padėti išbūti su kylančiais išgyvenimais, juos išjausti, o ne nuo jų pabėgti. Kaip pavyzdys, sveikas variantas būtų išsikalbėjimas su patikimu draugu, kuris geba išklausyti ir pabūti kartu tuose išgyvenimuose. Nesveikas variantas būtų imtis priemonių, kurios padeda pabėgti nuo išgyvenimų, pavyzdžiui, alkoholis.
Jei išgyvenimų svoris toks stiprus, kad, atrodo, nepadės išsikalbėjimas ir norisi tiesiog atjungti save pasitelkiant svaiginančias medžiagas, tada teisingiausia kreiptis į specialistus ir jie, atsižvelgdami į jūsų aplinkybes, sveikatą ir savijautą, parinks jums priemones, kurios padės ištverti esamą emocinį skausmą.“
Tačiau gedėjimo laikotarpiu apima ne tik emocinis skausmas, kaltė, liūdesys, širdgėla, beviltiškumas, tuštumos jausmas ar vienatvė – šalia gali eiti šviesesni, lengvesni išgyvenimai, smagūs prisiminimai apie akimirkas, praleistas su asmeniu, kurio netekome, nes dėmesio skyrimas prisiminimams apie santykius ir bendrą patirtį su žmogumi, kurio netekome, yra vienas iš būdų, kaip psichika tvarkosi su netekties išgyvenimais.
„Kartais net gėdijamės ir jaučiame kaltę pajusti kažką šviesaus. Netekties akivaizdoje rodos mums turi tik skaudėti. Bet leisti sau jausti ir kažką lengvesnio, šviesesnio, įkvepiančio yra tiesiog būtina – tame mūsų psichika tarsi pailsi, tai ją sustiprina ir padeda išbūti su sunkiausiais išgyvenimais, gali tapti atsvara jiems.
Manoma, kad išgyvenant netektį labai svarbu rasti išminties viduriuką, kai mes išjaučiame su netektimi susijusius išgyvenimus, bet taip pat skiriame dėmesio ir dabarčiai, esamai realybei ir buvimui joje“, – teigė psichologė.
Ji pažymi, kad gedėjimas gali tapti komplikuotas ir tada, kai įsisukama į sielvarto išgyvenimus, nekreipiant dėmesio į dabarties realybę, ir tada, kai išgyvenimai užgniaužiami, visomis išgalėmis bandoma kibtis į dabartį ir netekties keliami jausmai ignoruojami.
Kada būtina specialistų pagalba?
Tačiau kokiais atvejais gedėjimo laikotarpiu būtina kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus ar psichiatrus? K. Tarnauskienės teigimu, tai būtina ne kiekvienu atveju, tačiau yra aplinkybių, kada gedėjimas komplikuojasi ir žmogus nepajėgia susigyventi su nauja realybe.
„Kartais tam įtakos turi buvę prieštaringi, konfliktiški ar labai priklausomi santykiai su mirusiuoju. Likę neišspręsti dalykai santykiuose gali virsti savigrauža, savęs kaltinimu. Tokiu atveju gedėjimas gali patologiškai užsitęsti, vesti į depresiją ir net didinti savižudybės riziką.
Taip pat būna, kai gedintysis tarsi gyvena kaip gyvenęs, tarsi užšaldydamas savo jausmus ir emocijas. Manoma, kad tokiu būdu veikia žmogaus psichologinė gynyba – jam per sunku jausti tai, ką tektų jausti įsileidus netekties išgyvenimus. Minėtais atvejais vertėtų kreiptis į specialistus ir dėti pastangas sveikai išgedėti įvykusią netektį.
Taip pat psichologinė pagalba rekomenduotina įvykus tokioms netektims, kai įvyko savižudybė, smurtinė artimo žmogaus mirtis, kelių artimųjų netektis. Taip pat labai dėmesio reikalaujantys atvejai, kai vaikas netenka tėvų bei kai tėvai netenka vaiko.
Svarbu įvertinti ir aplinkybes, kai žmogus netenka artimųjų vieno po kito, tarkim kelių savaičių ar mėnesiu skirtumu. Tokiu atveju netekties išgyvenimų krūvis tarsi sumuojasi ir natūraliai tokį krūvį įveikti pačiam gali tapti nepakeliamai sunku.
Kiekviena nauja netektis dar labiau komplikuoja gedėjimo procesą, dėlto didėja rizika, kad gali pritrūkti vidinių psichikos rezervų visiems, su netektimi susijusiems jausmams įveikti, didėja rizika depresijai kilti“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, kokį vaidmenį apsunkinant ar palengvinant netekties skausmą užima aplinka, pirmiausia psichologė pabrėžia, kad apie netektis vis dar kalbama per mažai, todėl žmonės, išgyvenantys gedulą, jaučiasi apleisti, palikti ir tampa dvigubai sunku: ir dėl netekties, ir dėl to, kad yra vieni išgyvenimuose:
„Aplinkiniai dažniausiai daugiausia dėmesio skiria sužinoję žinią apie mirtį bei laidotuvių dienomis, o tada grįžta į įprastą gyvenimą. O netektį išgyvenantis žmogus, atvirkščiai, pirmosiomis dienomis dažniausiai dar yra šoko, neigimo išgyvenimuose, panardintas į laidotuvių organizavimo reikalus. Manoma, kad stiprieji sielvarto išgyvenimai ima plūsti tik praėjus 1-2 savaitėms po mirties. O aplinkiniai tuo metu jau gyvena įprastus gyvenimus, įprastu ritmu.
Tad tame įvyksta stiprus prasilenkimas ir vieniems kitus suprasti tampa vis sunkiau. Žmogus, kuris tęsia įprastą savo gyvenimą, yra nepajėgus iki galo suvokti ir įsijausti į netektį išgyvenančiojo patyrimus. O netektį išgyvenantis nepajėgia suvokti, kaip kiti gali būti tokie abejingi ir toliau lyg nieko nenutiko gyventi tuos savo įprastus gyvenimus – nes iš to begalinio sielvarto perspektyvos, kuriame atsiduria netektį išgyvenantis, atrodo neįmanoma tiesiog taip įprastai gyventi.“
Padėti gali ir esantys šalia
Psichologė pastebi, kad netekties, gedėjimo, mirties temą nustūmus į antrą planą, nugrūdant į nežinią, kad šie neapkartintų gyvenimo džiaugsmų, malonumų, nepatyrę sunkios netekties asmenys negeba empatiškai suvokti, kaip netektis paveikia kito žmogaus gyvenimą.
„Girdėdami, kad kitas žmogus neteko artimojo, mes linkę šia netektį suvokti pagal elementarios matematikos principą: Žmogus - netekties objektas = žmogus be to objekto. Iš to išplaukia, kad neliko tik objekto, o visa kita nepasikeitė. Bet, iš tiesų, pasikeitė viskas. Gedintis žmogus yra kaip žmogus, kuriam staiga teko pradėti gyventi naujame pasaulyje.
Mąstymas, kad netekome artimojo, o visa kita nepasikeitė, yra žalingas ir gedinčiajam, ir aplinkiniams. Dažnai esantys šalia gedinčiojo taip mąstantys žmonės laukia, kada gedintis žmogus „sugrįš į gyvenimą“. Kartais net skubina, replikuoja, komentuoja, netgi piktinasi, ko tas gedintysis „įklimpo ir nesistengia“.
Bet gedintysis nesugrįš. Jis gali tik adaptuotis ir išmokti gyventi naujomis aplinkybėmis. O tokiai adaptacijai ir išmokimui gyventi naujame pasaulyje reikia kur kas daugiau laiko nei „sugrįžimui“, – pastebėjo pašnekovė.
Ji priduria, kad gedintysis ilgą laiką gyvena iliuzijoje ar lūkestyje, kad viskas turėtų būti taip, kaip buvę anksčiau, bando viską daryti taip, kaip įprasta, tačiau ilgainiui ima suprasti, kad tai – vaidyba, ateina suvokimas, kad niekada nebebus taip, kaip buvo.
Šis suvokimas būna skaudus, tačiau tenka šią mintį jaukintis, mokytis gyventi naujoje realybėje, o tam, kad galėtume sveikai išgedėti, svarbu jaustis saugiai. Neturint į ką atsiremti, nejaučiant saugumo, negalime pilnai gedėti, nes jausdami nesaugumą baiminamės tapti dar pažeidžiamesni:
„Gedinčiam žmogui jausmas, kad jis nėra tame visai vienas, kad kažkas jį palaiko ir pabūna tame kartu, padeda į gedėjimo procesą atnešti šiek tiek šviesos ir jau gebėti bent mažumėle geriau orientuotis esamoje realybėje. Darosi lengviau suvokti, kas vidiniame pasaulyje ten vyksta, ką su tuo daryti, kaip visa tai perleisti per save ir modifikuoti, o ne nuslopinti ir nugrūsti giliai, kaip tiksinčią bombą, kuri bet kada gali sprogti.“
Tad pasiteiravus, ką aplinka gali padaryti, kad gedinčiajam būtų lengviau, psichologė pataria pabūti šalia išgyvenančiojo netektį su jo skausmu, pasakyti: „Matau, kad tau labai skauda“.
„Bet filosofinius, egzistencinius pasvarstymus atidėkime į šalį kuriam laikui, kol žmogus bus pajėgus pats apie tai galvoti. Kai išgyvename didelį emocinį ir dvasinį skausmą, tada filosofiniai egzistenciniai išvedžiojimai tik sumenkina mūsų išgyvenimus. Jiems būsime pasiruošę, kai skausmas šiek tiek atslūgs“, – patarė psichologė K. Tarnauskienė.
