Projekto vadovės Nataljos Markovskajos teigimu, nebuvo visiškai aišku, kokia tai turėtų būti paslauga: „Kad socialiniai darbuotojai reikalingi, jau nebediskutuojama, įsteigti etatai ligoninėse, mokyklose ir darželiuose. Spektras, kur socialinis darbuotojas turi dirbti, yra labai didelis, o dabar atsirado poreikis socialiniam darbuotojui įsijungti į negalią turinčio asmens sprendimų priėmimo procesą. Nauja paslauga kelia daugybę iššūkių, metodinių klausimų ir praktinių kliūčių. Daugelis šių iššūkių kyla dėl tikslinės grupės ir jų poreikių specifiškumo – proto ar psichikos, arba, tiksliau, psichosocialinės negalios poreikių išmanymas lemia paslaugos sėkmę. Nėra abejonių, kad tik išsilavinęs socialinis darbuotojas yra tinkamiausias specialistas teikti šią paslaugą.“
Projekto vadovės teigimu, prieš socialinį darbuotoją iškyla labai sudėtingi klausimai – kaip žmogui padėti įgyvendinti teisę spręsti pačiam, kaip įgalinti ir įtraukti jį į sprendimų priėmimą, kaip paruošti aplinką, kad ji būtų draugiška ir priimanti jo sprendimus, kad ir kokie jie būtų. Atsakomybė už sprendimus tenka pačiam negalią turinčiam asmeniui, tačiau socialinis darbuotojas tarsi prisiima atsakomybę nukreipti į labiausiai asmens interesus atitinkantį sprendimą.
„Tikimasi, kad pagalba priimant sprendimus iš dalies pakeis neveiksnumo institutą. Proto ir psichikos negalią turintys žmonės iki šiol dažnai negali spręsti daugelio dalykų savo gyvenime – nuo kasdienių pasirinkimų (mes, „sveikieji“, tarsi geriau žinome, ką jam valgyti ar ką avėti) iki didesnių sprendimų (kokią sutartį pasirašyti ir pan.) Socialinis darbuotojas turi padėti priimti tuos sprendimus. Bet kaip tai daryti metodiškai ir profesionaliai, atsakymų tenka ieškoti patiems“, – svarsto N. Markovskaja.
Visų poreikiai skirtingi
Pagalbos priimant sprendimus specialistė Nijolė Dirsienė pabrėžia, jog po pažinties su projekto dalyviais paaiškėjo, kad jie susiduria su paprastomis kasdienėmis problemomis: kada atsikelti ir kaip praleisti dieną, ką valgyti, eiti pas gydytoją ar ne, dirbti ar nedirbti ir pan. Neretam reikia padėti rengtis pagal sezoniškumą, rūpintis asmens higiena, pagalbos prireikia tvarkant namus, ruošiant maistą, planuojant savo biudžetą. „Būtina padėti užtikrinti bazinius žmogaus poreikius suteikus žinių ir ugdant įgūdžius. Tik išsisprendę tas problemas, galime lipti ant kito laiptelio“, – sako N. Dirsienė.
Specialistės teigimu, daugelis projekto dalyvių stokoja socialinių įgūdžių. „Kiekvienas žmogus yra vis kitoks. Vieni mąsto lėčiau, kiti greičiau. Visi yra riboti, kažko negali. Pavyzdžiui, aš nemoku piešti. Jei žmogaus, kuriam sunkiau sekėsi, niekas neskatino, mokykloje jis buvo sodinamas kažkur nuošaly, gyveno globos namuose, jis taip ir lieka paraštėse per gyvenimą. Tarkim, jam dabar 40 metų ir labai sunku nusipirkti ledų ar nuvažiuoti į Kauną. Keliame tikslą tą
asmenį įgalinti, sustiprinti. Reikia atrasti tas sritis, kuriose žmogus yra stiprus, ir jas lavinti, – sako N. Dirsienė. – Mūsų tikslas ne padaryti juos darbingais, o socialiai veiksniais: suteikti įgūdžių tenkinti asmeninius poreikius, ieškoti informacijos apie tai, analizuoti galimus sprendimo variantus, aiškintis, kodėl priėmė vienokius ar kitokius sprendimus. Skatiname juos dalyvauti rinkimuose. Ateities vizijose – ir darbinės pajamos.“
Pirmiausia – pažinti žmogų
Jos teigimu, į projektą susirinko skirtingi žmonės. Jie gyvena socialinių paslaugų įstaigose, šeimose ar savarankiškai bendruomenėje, tad jiems reikia skirtingos pagalbos. Įstaigose gyvenantys gauna pagalbą. Pagalbos priimant sprendimus specialistai glaudžiai bendradarbiauja su institucijos socialiniais darbuotojais ir kitais pagalbą teikiančiais specialistais, taip pat ir su šeimos nariais, neretai padeda spręsti visai šeimai kylančias problemas. Daug dėmesio ir pagalbos skiriama projekto dalyviams, kurie vieni gyvena bendruomenėje. Dažnas iš jų nemoka formuoti savo biudžeto, nežino, kokios išmokos priklauso, neretai turi skolų, negauna jokios socialinės pagalbos, yra vienišas.
Pasak N. Dirsienės, pagalba teikiama sveikatos, socialinio dalyvavimo, neturtinių teisinių santykių srityse. „Kol kas turtinių klausimų neliečiame, nes tai sudėtingi dalykai. Mes tik galime atkreipti dėmesį, jei tai yra problema, ir suvesti su specialistu, kuris padėtų ją spręsti. Suteikiame informacijos, paaiškiname, kur rasti instituciją, į kurią reikia kreiptis, kur gauti pirminę, antrinę teisinę pagalbą, galime tarpininkauti, palydėti“, – sako projekto specialistė.
Jos teigimu, pagalbos reikia ir registruojantis pas gydytoją ar į Užimtumo tarnybą. Pasirodė, kad tai nemaža problema. Daugelio raštingumas ribotas, jie neturi prieigos prie interneto, nemoka juo naudotis. Reikia padėti, parodyti, kartais ir palydėti.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Svarbu sprendimą priimti patiems
„Svajoju, kad per 3 metus projekto dalyviai gebėtų planuoti savo laiką, pinigus, savarankiškai tvarkytis buityje, mokėti naudotis viešosiomis paslaugomis. Svarbiausia, kad jie mokytųsi priimti sprendimus patys“, – sako N. Dirsienė. Jos teigimu, žmogus turi matyti, kokią naudą jis turės, jei, tarkim, nepirks kažkelintos porcijos ledų ar surūkys mažiau cigarečių. Juk ir keli sutaupyti eurai gali priartinti prie svajonės, tarkim, nusipirkti planšetinį kompiuterį. „Turime išmokyti suprasti, kad kiekvienas sprendimas turi pasekmes: diskutuojame apie tai, kas bus, jei aš pramiegosiu, nespėsiu į autobusą, jei nenueisiu pas gydytoją ir pan.“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.
Ji pateikia pavyzdį. Projekto dalyviai visi kartu priėmė sprendimą važiuoti į Kauną, į Zoologijos sodą. Kartu aptarė, kiek tam reikėtų pinigų, taupė. Kai kurie projekto dalyviai pirmą kartą keliavo traukiniu. Kaune reikėjo nuspręsti, kaip važiuoti iki Zoologijos sodo. Važiuojant visuomeniniu transportu reikėjo pirkti bilietus ir įsigyti Kauniečio kortelę, kuri kainavo 1,5 euro. Na, o važiuoti taksi kainavo po 30 centų kiekvienam. Grupė priėmė sprendimą važiuoti taksi. Pravertė ir sprendimų grupėje priėmimo patirtis.
Specialistė pasakoja, kad projekto dalyviai turi daug bendrų veiklų, dėl to svarbu mokėti priimti ir grupinius sprendimus. Tam reikia gebėti išsakyti savo nuomonę, mokytis išgirsti kitą ir susitarti. Dirbdami grupėse jie mokosi vieni iš kitų – komentuoja vienas kito sprendimus, diskutuoja, pasidalija savo patirtimi, pasiūlo sprendimus, padeda vieni kitiems. Tai labai svarbu. „Grupėje planuojame mėnesio, savaitės veiklas, skiriame atsakingus. Laikomasi nuostatos, kad nereikia bijoti klysti, klaida taip pat yra rezultatas, iš kurio turime pasimokyti. Einame į kiną, kavines, renginius, vaikštome po miestą, susipažįstame su jame esančiomis institucijomis. Norime parodyti, kad pasaulis yra labai įvairus“, – pasakoja N. Dirsienė.
Galvoja apie paslaugos tęstinumą
N. Dirsienė atkreipė dėmesį, kad norint pasiekti pokyčių labai svarbu įtraukti ir aplinką: socialinius darbuotojus, šeimą, kad visi dirbtų ta pačia kryptimi. Specialistės teigimu, labai svarbu kalbėtis, kad šie žmonės labiau įsitrauktų į visuomenę ir mažėtų neigiami stereotipai apie juos. „Jau pandusus, turėklus įveikėme, bet galvoje barjerų – niekaip“, – sako N. Dirsienė.
„Į pagalbos priimti sprendimus paslaugą nenorime žiūrėti tik kaip į projektinę veiklą, kuri tęsiasi 3 metus ir paskui baigiasi. Turime ambicijų sukurti paslaugos teikimo praktiką ir dalintis savo patirtimi su kitais. Tikimės, kad ši paslauga atsiras socialinių paslaugų kataloge. Norime kad būtų tęstinumas, tarsi pažadas tiems žmonėms, kad jie stiprės ir perims gyvenimą į savo rankas“, – sako N. Markovskaja.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
