Ką reiškia būti paaugliu? Ar tėvams įmanoma rasti bendrą kalbą su savo beveik suaugusiu vaiku?
Beieškant savęs
Vaikas į paauglystę žengia sulaukęs maždaug 10–11 metų. Čia iš karto jį pasitinka painūs klausimai: „Kas esu? Kodėl aš esu? Koks norėčiau būti?“
„Aš jau nebe mažas“, – pareiškia sūnus, kai abejojate, ar jis gali vienas su draugais eiti į kiną.
„Juk aš dar vaikas“ – primena jis, kai priekaištaujate, kad pats taip ir nesugebėjo pasigaminti pietų.
Svarbiausia – tai anaiptol ne gudravimas. Paaugliai iš tikrųjų tuo pat metu jaučiasi ir suaugusiais, ir vaikais, bet patys pyksta dėl tokio vidinio dvilypumo.
Vienareikšmio atsakymo į klausimą „kas aš esu“ jie rasti dar negali – ir vargu ar apskritai toks vienareikšmis atsakymas egzistuoja. Žvelgdami į save veidrodyje, jie mato jau beveik suaugusį žmogų. Tačiau paauglių gyvenimo sąlygos didžia dalimi dar lieka „vaikiškos“: reikia eiti į mokyklą, lankyti būrelius, ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai dar yra labai priklausomi nuo tėvų. Štai ir puiki terpė vidiniam konfliktui bręsti ir vešėti.
Pirmasis žingsnis sprendžiant šią problemą – „suaugimo“ įrodymas. Tiesa, paaugliai dažniausiai nueina lengviausiu keliu – kiekvienas savomis priemonėmis demonstruoja išorinę nepriklausomybę bei puikuojasi „žygiais“, kurie leistini tik sulaukus 18 metų: rūko, vartoja alkoholį, užsiima seksu.
Su tokiu vaikų „suaugimu“ susidūrę tėvai puola į paniką. Riksmai, draudimai, bausmė. Deja, šios spontaniškos priemonės nesuteikia laukiamo efekto. Sakoma, pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina. Jei tėvai prisimintų savo paauglystę, suvoktų, jog ilgi suaugusiųjų monologai apskritai net ir pro tą vieną ausį neįeina. Kodėl? Nes tokiu atveju būtinas dialogas.
Kitaip tariant, bendravimas. Pirmasis klausimas, į kurį atsakymo turėtumėte ieškoti kartu su paaugliu – „kas aš esu?“. Per vieną dieną jo veikiausiai nerasite. Tačiau po truputėlį, žingsnis po žingsnio, jums drauge galima judėti tikslo link, kad vaikas pats padarytų išvadas, kuo vis dėlto suaugęs žmogus skiriasi nuo nepilnamečio. Jūsų vaidmuo – ne padiktuoti savus atsakymų variantus, o padėti vaikui atskirti, kurie suaugusiųjų požymiai yra tik menami, o kurie – tikrieji. Ir, be abejo, aptarti paaiškėjusius suaugusių žmonių gyvenimo privalumus ir sunkumus.
Nepaisant vaiko troškimo suaugti, jis iš tikrųjų bijo žengti į realų suaugusiųjų pasaulį. Ir tėvų užduotis – padėti jam įveikti šias baimes.
Koks tas gyvenimas?
Paauglys kovoja už savo vietą po saule ir nuolat įrodinėja aplinkiniams, kad jis jau užaugo, todėl turi teisę į savo nuomonę ir asmeninę laisvę.
Šiandieninėje situacijoje net ir suaugusiesiems ne visada lengva atsakyti į šį klausimą. Šiuolaikinė visuomenė perkrauta įvairiausių vertybių ir išties sudėtinga išsirinkti vieną idėją, dėl kurios verta gyventi. Gyvenimo prasmės ir tikslo niekas neparodo pirštu – tenka ieškoti pačiam.
Deja, vieninteliu tikslu neretai tampa pinigai. Jie laikomi laisvės ir malonumų šaltiniu, savotišku prizu, kuriuo apdovanojamos ko nors vertos pastangos. Visa, kas galiausiai nesiremia į pinigus ir finansinę naudą, paprastai nustumiama į užribį.
Jūsų užduotis – padėti vaikui atrasti savo unikalų gyvenimo tikslą, tai, ką daryti jam labiausiai patinka, malonu, kas skatina tobulėti ir gali tapti ateities perspektyva. Tiesa, šis tikslas neturėtų būti primestas tėvų, jį išsirinkti vaikas turėtų pats.
Priešai ar draugai?
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu šeimos įtaka tampa minimali, į pirmą vietą iškeliami draugai, bendraamžiai. Taigi tėvams tenka kovoti ne su negatyvia visuomenės, aplinkinio pasaulio įtaka, o su konkrečiais paauglio draugais. Tėvų autoritetas beveik visai anuliuojamas, draugų įtaka tampa absoliuti. Paaugliui atrodo, kad tik bendraamžiai jį supranta ir priima tokį, koks yra, be to, būtent draugai padės sunkią minutę. Be abejo, tėvams tai atrodo neteisinga.
Bene vienintelis būdas išsaugoti gerus santykius su vaiku – kalbėtis: apie draugus, santykius su jais. Išmintingai pasielgtumėte ragindama vaiką pasikviesti draugus į namus – taip galėtumėte susipažinti ir savo akimis įsitikinti, kas yra kas iš tikrųjų. Tiesa, smerkti ir baisėtis šiuo atveju nevalia. Tėvai visomis išgalėmis turėtų parodyti ir savo atžalai, ir jo bičiuliams, kad yra ne priešai, o draugai. Pastangos vertos rezultatų: tik turėdamas šalia mylinčius žmones, kurie nelaimės atveju būtinai atskubės į pagalbą, vaikas išaugs mylintis, supratingas ir gebės padėti kitiems.
Kaip kalbėtis su paaugliu?
• Nusiraminkite. Taip, jūs. Tai išties labai svarbu. Atsipalaiduokite, nusiteikite pozityviai, pasistenkite kuriam laikui pamiršti su pokalbiu nesusijusias problemas, pamėginkite sutramdyti pyktį, nerimą baimę. Juk dabar svarbiausia – kalbėti taip, kad jus išgirstų, o ne pademonstruoti kuo platesnį neigiamų emocijų spektrą.
• Tikslas – tai, kas svarbiausia! Mintyse konkretizuokite savo tikslą: ko tikitės pasiekti pokalbiu su sūnumi ar dukra? Tai suteiks jums pasitikėjimo savimi ir leis nenukrypti į neesmines smulkmenas.
• Tinkamas laikas. Raskite momentą, kai vaikas pasirengęs su jumis kalbėtis – niekur neskuba, neužsiėmęs, nesprendžia svarbių klausimų su draugais (taip, jums visa tai atrodo nesvarbu, bet, patikėkite – tik jums!)
• Jauskite, o ne smerkite. Kalbėdami apie situaciją labiau pabrėžkite savo jausmus: kaip jaučiatės dėl vieno ar kito dalyko. Ir venkite vertinimo – nerodykite, kad turite išankstinę nuostatą.
• Atsakomybė – ne jums. Leiskite paaugliui pačiam būti atsakingam už savo gyvenimą: tegul supranta, kad tai, kaip jis pasielgė ar ketina pasielgti, daugiausia įtakos turi ne jūsų, ne mokytojų, ne draugų, o būtent jo paties gyvenimui. Parodykite, kad atsiribojate nuo pasekmių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tai – jo džiaugsmai ir vargai. Jūs galite kartu pasidžiaugti ar užjausti, duoti patarimą ar nutylėti. Vaikui metas tapti ne tik laisvam, bet ir atsakingam!
Parengė Laura Mureikaitė
