Prieš pradėdama pasakoti, Olena vis nutildavo, o jos akyse pasirodydavo ašaros.
„Vis galvojau, kas būtų, jei gaučiau pranešimą, kad mirė Maksas. Ką aš daryčiau?“ – sako Olena. „Apie tai pagalvojusi, pradėjau tiesiog verkti viduryje gatvės, nes į savo klausimą neturėjau jokio atsakymo.“
Olenos nerimo kupinos akys
Esame savanorių centro biure Kyjive, kuriame nuolatos renkamos atsargų dėžės – maistas, medicininiai įrankiai ir šarvuotos liemenės, kurios bus išsiųstos Ukrainos pajėgoms, kovojančioms rytiniame šalies fronte – Rusijos puolimo epicentre, rašoma bbc.com
Jos turimas tikslas – dvilypis: ji kovoja už tautą ir savo šeimą, kartu su savo 26 metų pusbroliu Maksimu arba trumpiau – Maksu, kuris šiuo metu yra Mariupolyje.
Vaikiną, su kuriuo ji užaugo ji apibūdina kaip malonų ir pagarbų inžinerijos studentą, kuris yra vienas paskutiniųjų likusių Ukrainos gynėjų, kuriam pavyko išlikti „Azovstal“ plieno gamykloje, esančią mieste, kuris atlaikė vieną didžiausių Rusijos puolimų.
Tikėtina, kad nuo Šaltojo karo likusiuose bunkeriuose ir tuneliuose taip pat slepiasi ir pora tūkstančių karių bei civilių. Ten vis labiau trūksta geriamo vandens, maisto ir laiko. Paskutinę žinutę iš pusbrolio Olena gavo kovo 8 dieną.
„Jis niekada mums nepasakė tikrosios situacijos, kokios yra sąlygos. Tikriausiai dėl to, kad nenorėjo mūsų nuliūdinti, priversti nerimauti“, – pasakoja ji. „Tačiau, maisto ir medicinos reikmenų jie turi labai mažai, o ir gydyti sužeistus karius yra vis sunkiau.“
Užaugusi Sumuose, šiaurės rytų Ukrainoje, Makso mama – Olenos teta – norėjo, kad jaunuolis įstotų į armiją tam, kad šis praeitų vadinamą „vyrų gyvenimo mokyklą“.
Kuomet jis buvo iškviestas ginti šalies į Mariupolį, jo mamai iš pradžių palengvėjo, nes manė, kad miestas, esantis kiek toliau nuo užimtos Donbaso teritorijos, bus greitai išgelbėtas.
Tačiau, Rusijos planas įkurti sausumos koridorių, einantį per rytų Ukrainą tiesiai į Krymą, eina būtent per Mariupolio miestą. Šis miestas apgultas Rusijos pajėgų yra jau daugiau nei septynias savaites. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbėdamas teigė, kad šiame mieste galėjo žūti dešimtys tūkstančių žmonių.
„Jaučiuosi siaubingai, kai jam ten tenka būti“, – sako Olena, sunkiai tramdydama ašaras. „Labiausiai gailiuosi to, kad nebendravau su juo kiek galėdama daugiau, kol dar turėjome ryšį. Sunkiai sureagavau į žinią, kuomet 6 valandą ryte gavau tetos žinutę, kurioje ji pranešė, kad tikriausiai žuvo Makso draugas. Ji labai jaudinasi dėl savo sūnaus.“
Pasiteiravau Olenos, ar ji nejaučia pasididžiavimo savo pusbroliu, kuris visai neseniai važiavęs kartu su ja mašinoje, dabar yra vienas iš Ukrainos kovotojų, kuris atsisakė pasiduoti Rusijos reikalavimas.
„Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad mano pusbrolis taps tikru Ukrainos ir Mariupolio didvyriu“, – šypsodamasi atsakė ji. „Akivaizdu, kad tai labai kartus pasididžiavimo jausmas, kadangi šiuo metu jis atsidūrė pavojingoje gyvybei situacijoje. Svajoju apie dieną, kai jis grįš ir pati jam tai galėsiu pasakyti.“
„Esu tikras, kad su juo mes dar pasimatysime“
Savanorių centro patalpų lentynose – tikras karo grobis: rusų karių technika, numuštos raketos ir Rusijos naikintuvo fragmentai, kuriuos ukrainiečiai išdidžiai eksponuoja kaip invazijos, kuri iki šiol nepakrypo norimu Maskvos keliu, simbolius.
Tačiau, Kremlius yra pasiryžęs viskam, kad nepasikartotų klaidos, kurias teko patirti puolant vakarų Ukrainą
Dėl kariaujančių jaunuolių nerimauja ir dar vienas ukrainietis Vladimiras Vasiliukas, kurio 23 metų sūnus Danilas taip pat šiuo metu yra ir kovoja „Azovstal“ plieno gamykloje. Su juo vyrui vis dar pavyksta palaikyti ryšį.
„Jaunuoliams trūksta amunicijos, – sako Vladimiras. „Jie nenori išvykti, nes gina civilius, kurių nenori palikti likimo valiai.“
Ukrainiečio santūrų žvilgsnį netikėtai pakeičia ašaros, kuomet kalbėdamas apie savo vienintelį vaiką, jis giliai įkvėpdamas nuleidžia akis, rašoma bbc.com.
„Nemiegu naktimis“, – prisipažįsta jis. „Jei turėčiau galimybę ten nuvykti, nuvykčiau. Nemanau, kad miestas yra vertas jo gyvybės praradimo. Tačiau, deja, tokį kelią vaikinai patys pasirinko.
Galbūt ir aš esu dėl to kaltas, kad sūnus įstojo į kariuomenės gretas, nes visuomet jį vesdavau į tam tikrus mokymus ir ruošdavau kovai. Padaryti mūsų šalį geresne, visada buvo jo tikslas.“
Su Vladimiru kalbėjomės stovėdami po paminklu Kyjive, kuris apdengtas smėlio maišais, nudažytais Ukrainos vėliavos spalvomis – mėlyna ir geltona. Mums bekalbant Mykolo bažnyčios aukso kupolo varpai išmušė lygiai penkias.
„Esu tikras, kad su juo mes dar pasimatysime“, – sakė Vladimiras. „Tai tik laiko klausimas. Tačiau, jeigu dabar galėčiau, perduočiau jam žinutę, kad jį labai myliu ir jo labai laukiu.“
