Šeima vyko Zhytomyr plentu link vakarų Ukrainos. Šis kelias puikiai pažįstamas daugumai Kyjivo gyventojų, kadangi taikos metu žmonės juo naudodavosi norėdami patekti į Ukrainos vakarų „sostinę“ Lvivą. Dabar šis kelias veda į saugumą.
Tačiau staiga Svitlanos vyras Andriy išgirdo stiprų sprogimą ir jo žmonos galva palinko ant jo peties. Į ją pataikė snaiperio kulka. Jis staigiai sustabdė važiuojantį automobilį ir puolė gelbėti savo vaikus:
„Vaikams tai buvo siaubas. Kulka pataikė į priekinį stiklą ir prieš akimirką vairavusios priekyje mamos neliko.“
Automobilio durys buvo užblokuotos, tad vyrui teko lipti per langą, pro kurį vėliau ištempė ir savo vaikus. „Pirmiausia paėmiau Artemą“, – apie savo vyresnįjį sūnų pasakojo Andriy. – „Jie man šovė į dešinę koją ir aš paslėpiau Artemą už automobilio gaubto, kad jo negalėtų pasiekti priešo kulkos.“
Tada vaikų tėvas skubėjo gelbėti jauniausio sūnaus Myroslavo:
„Sūnus pažiūrėjo į mano koją ir pamatęs joje skylę pasakė: „Tėti, joje skylė.“ O tada tie niekšai pataikė ir jam į koją.“
Kol Andriy dengė saugodamas sužeistą sūnų, jam pataikė dar viena kulka į kairę koją, o tuomet jis suklupo.
Visko pabaigos pradžia
Prieš tris savaites Rusija paskelbė karą Ukrainai. 46 metų Svitlana ir 37-erių metų jos brolis Oleksii Kurach nusprendė evakuoti savo šeimas iš Kyjivo į Berezivką – netoliese esantį kaimą, kuriame gyvena jų tėvai.
Brolis ir sesuo norėjo apsistoti Berezivkoje ir pažiūrėti, kaip klostysis įvykiai šalyje. Kelias dienas šis planas veikė gerai, čia nesigirdėjo raketų, bombų ir šūvių, kuomet Kyjivas buvo stipriai apšaudomas.
Po poros dienų, nuo karo pradžios į Svitlanos ir Andriy neseniai nusipirktą butą Kyjive pataikė raketa. Iš daugiabutyje gyvenusių asmenų buvo sužeisti šeši.
„Mes kaip tik ruošėmės ten persikelti, jį remontavome. Jis buvo netoli licėjaus, tad vaikams būtų nereikėję eiti ilgo atstumo į mokyklą. Ačiū, Dievui, kad ten nepersikėlėme“, – pasakojo Andriy.
Tuo metu šeimai atrodė, kad jiems pavyko išvengti pavojaus. Nepaisant to, kad kaime, kuriame slėpėsi buvo atjungta elektra, vanduo ir telefono ryšys. Šeima manė, kad Berezivkos kaime yra saugūs. Taip jie jautėsi iki tada, kai pro langus pamatė vykstančius rusų tankus.
„Atėjo laikas išvykti. Rusų kolonai pravažiavus pro mūsų namą, pradėjome girdėti garsius sprogimus. Pusdienį praleidome slėpdamiesi ir verkdami rūsyje, kol galiausiai nusprendėme, kad turime iš čia išvykti“, – sakė tuo metu Oleksii žmona, mažametės mama Inga Kurach.
Kitą rytą abi šeimos sėdo į savo automobilius, kad galėtų pabėgti nuo priartėjusio karo grėsmė į Ukrainos vakarus.
Kurach šeima vyko pirmieji, o Svitlana, Andriy ir du sūnūs vyko paskui juos. Šeimoms teko keliu važiuoti lėtai, kadangi kelyje pasitaikė daugybę nuolaužų, išsibarsčiusių po visą kelią. Ant jų nupiešti ženklai „V“ reiškė, kad sprogusi karinė technika ir sviediniai priklauso Rusijai.
„Pamačiusi tanką sušaukiau vyrui, kad jis apsisuktų, nes aš išsigandau“, – pasakoja Inga. Kol Oleksii sukosi kelyje, į jų mašiną pataikė rusų šautos kulkos:
„Pirmiausiai pataikė į langą šalia manęs ir dukros, o paskui šovė į visus kitus. Nulenkėme galvas slėpdamiesi ir matyt, tai mus išgelbėjo.“
Svitlanos brolio šeima taip pat suprato, kad apšaudytas buvo ir Svitlanos šeimos automobilis, kadangi jis sustojo.
„Tada pasakiau savo vyrui, kad jie mus visus dabar nužudys“, – prisimena skaudų įvykį Inga Kurach.
Vaikų gelbėjimas
Andriy ir du jo sūnūs gulėjo ant žemės slėpdamiesi šalia savo automobilio. „Rusai ir toliau šaudė į mašiną. Jie norėjo pataikyti į mano vaikus“, – sakė jis.
Tada vyras pamatė link jų judantį Rusijos karinį tanką ir liepė savo vaikams apsimesti žuvusiais.
„Sunku įsivaizduoti, ką reiškia liepti vaikui meluoti ir vaidinti mirusį, kai tuo tarpu šalia tavęs guli žuvusi mama“, – sunkiai žodžius dėliojo Andriy.
Pravažiavus pro juos rusų tankams, kariai pradėjo „valymo“ operaciją, todėl nebeliko prasmės apsimesti mirusiu. Tada jie iš vyro paėmė telefoną ir pradėjo jį tikrinti, ar jis neinformavo Ukrainos kariuomenės apie Rusijos kariuomenės judėjimą. Kadangi šie nieko nerado jo išmaniajame telefone, rusų kareiviai pradėjo tartis, ką reikės daryti su Andriy.
„Prašiau, kad leistų pasirūpinti savo šeima“, – sakė jis.
Rusų kareiviai leido jam paskambinti žmonos tėvams, kad šie atvažiuotų jų pasiimti ir pažadėjo jų neliesti. Atvykus uošviams, Andriy dėl didelio kraujo netekimo svaigo galva, jam buvo sunku įlipti į mašiną. Rusų kariai neleido šeimai paimti jo žuvusios žmonos kūno.
Vėliau, tą pačią dieną Svitlanos tėvai vis tiek grįžo pasiimti dukters kūno.
„Močiutė ir senelis yra didvyriai“, – sakė Andriy. – „Jie paėmė karutį ir nuėjo ten pėsčiomis. Prieš rusų karius jie atidarė mašinos dureles, pasiėmė savo žuvusią dukrą, pasodino ant karučio, paėmė kai kuriuos automobilyje likusius daiktus ir grįžo.“
Ilgas kelias atgauti jėgas
Po išpuolio abi šeimos turėjo grįžti atgal į namą esantį Berezivkoje. Andriy ir jo jauniausiam sūnui Myroslavui skubiai prireikė medicininės pagalbos. Jo draugai kaime rado buvusį karo gydytoją:
„Jis ateidavo kiekvieną dieną, nepaisant apšaudymo“, – sakė Inga. – „Labai drąsus žmogus.“
„Jei ne jis, tiek aš, tiek sūnus būtume turėję gangrenas. Gydytojas savo pirštais mano žaizdas gydė vaistais, nes kitu atveju kojos būtų supuvusios“, – teigia Andriy.
Vis dėlto, vyrui ir jo sūnui prireikė stacionaraus gydymo. Po šešių dienų jie nusprendė dar kartą pabandyti išvykti iš kaimo. „Mums paskambino gydytoja ir pasakė, kad yra informacijos apie Rusijos kontrolės punktą, kuris pradėjo praleisti automobilius su baltomis vėliavėlėmis, todėl nusprendėme rizikuoti. Dėl to, kas nutiko pirmąjį kartą buvome tris kartus labiau išsigandę“, – pasakojo Inga.
Inga ir Oleksii sugriebė vaikus, sužeistuosius pasodino ant galinės sėdynės ir pradėjo važiuoti Rusijos patikros punkto link. Jų buvo paprašyta sustoti. „Sėdėjau šalia vyro ant priekinės sėdynės, priglaudžiau dukrą ir palenkusi galvą verkiau. Tai pamatę rusai užtvirtino, kad manęs nelies“, – prisiminė Inga.
Pro patikros punktą šeimos automobilis buvo praleistas. Oleksii nuvežė savo svainį ir sūnėną iki ligoninės Chmelnickio mieste, kuris yra vakarų Ukrainoje, vos keletą valandų nuo Kyjivo, rašoma kyivindependent.com.
Jaunesniajam Andriy sūnui Myroslavui buvo atlikta operacija, ant kojos uždėtas Ilizarovo aparatas – metalinis fiksatorius. Vaiko kojos sveikimas užtruks iki aštuonių mėnesių.
„Vaikai laikosi, tačiau siaubas, kurį jiems teko patirti matant snaiperio nušautą jų motiną juos veikia traumuojančiai. Jie buvo šokiruoti, kai pamatė ją. Jie vis šaukė: „Mama, mama“, o ji jiems nieko nebeatsakė“, – jautriai žodžius dėliojo Andriy.
